Tyloje klapsėjo lašai. Išbandyčiau atrodo tūkstantį dalykų , kad naujas gyvenimas virstų tobulu, tik pasiteisinimų radau daug daugiau , nei buvo noro viską padaryti.
Vėl tyla. Iš pradžių bauginanti ir tokia didelė, apglėbianti visą mano pasaulį. Ir baimė , kad su visu tuo nesusitvarkysiu.
Tyliai tiksintis laikrodis privertė kartu skaičiuoti sekundes , lyg priartėjus prie tam tikro skaičiaus kažkas pasikeis. Skaičiavau ,kad nurimčiau. O paskui, laikrodžio rodyklės išskaičiavo melodiją, ramią , bet pasikartojančią ir paprastą atsiminti. Nejučia , mintyse, niūniavau kartu. Ir tik po kiek laiko supratau , kad melodiją susigalvojau pati , tik rodyklės palaikė ritmą.
Bandžiau išgirsti dar ką nors, bet melodija galvoje viską nustelbė . Kažkur nutolo net pirmiau girdėti lašai... Ar tai buvo lietus? Nebuvau tikra, manau , kad tai taip pat galėjau išsigalvoti. Pakėlusi galvą, pastebėjau šlapią dėmę lubose ir tik dabar pamačiau ,kad grindyse bala... Štai ir išaiškėjo , iš kur sklido lašų daina.
Pirmą kartą gyvenime nesusinervinau dėl tokio menkniekio. Juk tai buvo bėda, ar ne? Šlapios lubos ir dar šlapesnės grindys. Na , mano butas, taip pat nebuvo idealios būklės , kaip ir aš pati. Galvoje spėjau pasiplanuoti kada paskambinsiu buto šeimininkui ir pranešiu , jog šlampa lubos...
Užsikėlusi kojas ant minkšto fotelio , jas užsiklojau. Norėjau arbatos, bet pamaniau ,kad nusipelniau taurės vyno.
Pažvelgiau per didelį langą , kuris atvėrė patį gražiausią vaizdą iš ten kur sėdėjau. Vis dėl to pasirinkusi šį žvejų miestelį ir būtent šį būstą nesigailėjau nė vienos minutės. Ir dabar- klykiančios žuvėdros , ten , už lango , kėlė didžiausią triukšmą, susiliejantį su bangoms , atsitrenkiančiomis į didžiulę akmeninę tvorą , pastatytą dar praeitame šimtmetyje , kad sulaikytų nuo vėtrų sukeltų didžiulių bangų.
Du mėnesiai... visiškos mano laisvės man pačiai. Ir tuo pačiu naujų įsipareigojimų. Dažnai susimąstydavau ar pasielgiau gerai , bet dabar buvau daugiau nei tikra , kad taip. Naujo gyvenimo taisykles aš dabar kūriau pati ,o įsipareigojusi buvau tik sau . Štai taip... Naujo gyvenimo jausmas kvėpėjo laisve, ir man kas kartą suspurdėdavo širdį, kad išdrįsau , kad pasiryžau ir tai padariau.
Naujo gyvenimo iššūkiai ir viliojo ir gąsdino, bet gyventi ir veikti ,kaip dariau jau net kelis dešimtmečius , aš nebenorėjau.
Kažkuria prasme palyginau save su tomis klykiančiomis žuvėdromis už lango ir tada jau supratau ,kad atverčiau naują gyvenimo lapą.
Keičiau viską: gyvenamąją vietą, žmonės , net savo veiklą. Vieną dieną iš padoraus žmogaus norėjau virsti priešingybę, ir galiu didžiuotis- man visai neblogai tai pavyko. Norėjosi adrenalino ir jausmo ,kai tave bet kada gali sučiupti. Pirmą kartą jau antra savaitė buvau viena- neskaitai maisto parduotuvėj pardavėjos, ir šio buto šeimininko , kurį mačiau tam ,kad sumokėčiau buto nuomą.
Sėsti ir susirašyti tolimesnius žingsnius ir planus buvo šiandieninis mano tikslas, bet velniai nematė ir vėl tą gerąją mergaitę mano galvoje. Šiandien nedarysiu nieko. Leisiu sau atsipalaiduoti ir tingėti . Taip, tiesiog viskas tegu būna paprastai ir man lengvai.
Mano gyvenimas kaip trumpi atskiri skyriai tos pačios knygos- tik istorijos kitos. Vis skirtingos ir viena už kitą įdomesnės...
Norėčiau, kad naujas mano gyvenimas būtų visiška priešingybė tam ,kurį gyvenau. Ir aš tvirtai nusprendžiau pabandyti. Jau šiandien....
Comments