Viltis...

Kažkada bijojau gyventi , bijojau bandyti ir pradėti.

Kažkada nedrįsau tokių paprastų dalykų , tokių smulkmeniškų ir nereikšmingų ,-

Kažkada didelę dalį atsakomybės atiduodavau kitiems ,-

Maniau ,kad kiti išgelbės mano pasaulį .Bet vieną dieną mano pasaulis apsivertė .Aš tiesiog nebeturėjau kito pasirinkimo,-

Nors gal ne – turėjau , bet šis man nepatiko,- o ir prarasti nelabai turėjau ko , nebent savo „patogią " kasdienybę, kurios , tiesa , tada labiausiai ir nemylėjau. Ir patogi ji buvo tik kalbant iš vienos pusės...

Todėl pasirinkau bandymus, tam tikrose situacijose net kiek rizikos, ir naujovių ieškojimo,-

Iš tikrųjų ieškojau kažko ,kas padėtų nurimti , kas priverstų šypsotis ir kas grąžintų norą , bent jau kiekvieną rytą sutikti su nauja viltim...

Aš vis tebeieškau ir vis bandau , dažnai tik stebiu ,užtai kiek naujo atrandu ir pamatau.

Atrandu mažus stebuklus ,kurie keičia kasdienybę.

O dar, aš vis tebelaukiu ,-

Kitokio ryto, -

Šviesesnio visomis prasmėmis, ramesnio gražesnio , taip pat plačiąja prasme....