Užšalusi kava
Esu girdėjusi sakant , kad kavą išgėriau tik vakare , žinoma atšalusią , kurią pasidariau dar ankstyvą rytą. Visada maniau ,kad tai apie jaunas mamytes , auginančias kūdikius. Bet taip pasirodo nutinka ne tik jaunoms , patirties neturinčioms mamos... Ankstyvą rytą įsliuogiau į savo virtuvę. Švito, birželio dienos rytas žadėjo gražią dieną. Iš tikrųjų buvo per anksti spręsti apie artėjančią dieną, bet bešvintantis dangus žadėjo giedrą orą. Tingiai ištiesiau ranką link kavos indelio. Mano namie pasklido man skaniausios kavos aromatas. Nors galva plyšo iš po vakarykščių diskusijų , bet aš vis tiek tvirtai tikėjau rasianti išeitį. Šį kartą tvirtai maniau ,kad draugės neteisios ir mažai ką supranta apie manąja padėtį. Viena jų tebemiegojo manojoje svetainėje, kita išskubėjo dar vakar namo , jei tai galima pavadinti skubėjimu. Jos laukė šeima, matai... Iš tos šeimos buvo likęs tik pavadinimas, bet ji vis tik atkakliai tvirtino ,kad jų namuose tai jau šimta procentų viskas gerai. Nesiginčijom, juk ne mums ten gyventi. Svarbu buvo mūsų trijulės draugystė , kuri nedarė jokios įtakos , nepriklausomai ,kas su kuo tuomet gyveno . Užsisvajojusi apie draugės gyvenimą, vien todėl ,kad nereiktų sukti galvos dėl savojo, pripyliau pilna puodelį karšto vandens. Garuojančios kavos aromatas, kažkiek praskaidrino nuotaiką , bet tuoj suspurdusi krūtinėje širdis priminė , apie nepriimta sprendimą. -Dieve , ką man daryti? Ką man dabar daryti? Šitas klausimas sukosi vakar visą dieną, užmigau ir prabudau kankinama to pačio klausimo. Negalėjau pasielgti taip neapdairiai ir taip neprotingai , be to tai labai nemandagu. Aš suaugusi moteris, o išspręsti tokių paprastų reikalų vis dar neišmokstu . Ko aš nemoku? Vienareikšmiškai nemoku pasakyti NE, ir nustatyti asmenines ribas, kurias taip dažnai pažeidžia visi ,kurie tik netingi. Šį kartą kalba sukosi apie mano viršininką, kuris rasdavo prie ko prikibti kasdien , ir net ne po vieną kartą. Jis – mano – viršininkas , akivaizdžiai manęs nemėgo, bet iki šiol nesupratau , kodėl manęs dar neatleido. Juk būtų išspręsta problema. Ir vėl? Ir vėl už mane kažkas kažką nuspręstų , o aš kamputyje tyliai paverkčiau , apkaltindama visą pasaulį ir jausdamasi nuskriausta... Draugės visą vakarą kartojo , kad tai- aukos pozicija, ko gero , jos teisios, ir man , nežinau nei kodėl , bet tai visai patinka. Nesąmonė , bandžiau įrodinėti ,kad jos klysta ir man tai visai nepatinka, bet jos abi kaip sutarusios teigia, kad visa tai iš pasąmonės. Dar kart tyliai nusikeikiau. Atsiminiau savo kavą, į kurią žiūrėjau jau kokį pusvalandį, bet taip jos net neparagavau. Žinoma ji užšalo.. Dar kartą apsidariau po savo jaukią virtuvėlę. Buvo prašvitę daugiau, nei pirmai ,kai tik prabudau . Rytinė saulė veržėsi pro mano mažos virtuvėlės langą ir darėsi vis jaukiau. Kažkas , mano viduje pasikeitė. Tyliai , savo galvoje , išsikėliau sau užduotį- šiandien sakyti „NE“ Neįsivaizdavau kaip man tai pavyks, bet turėjau to išmokti. Turėjau lygiai valandą susiruošti į darbą. Išgėriau skanią, šaltą kavą, lėtai pakilau nuo kėdės, palikau puodelį kriauklėje neišplautą. Mokinausi ne tik sakyti "NE". Nuo šios dienos mokinsiuosi laužyti nusistovėjusias savo gyvenimo taisykles. P.s kiekvienas tekstas tai tik kūrybą, mano vaizduotė , situacijos atėjusios iš aplinkos .
