Search

Trumpai apie tuos , kurių pasiilgstat . "Teisė pažinti meilę "

Mano lėktuvas vėlavo. Nusileidom trimis valandomis vėliau , buvau pavargusi ir labai norėjau valgyti. Tiesa, skrydžio metu išgėriau juodos kavos, bet alkio pergudrauti man nepavyko. Slinkau lėtai pasų patikros eilute, ir jau svajojau kaip atsidursiu savo lovoje po ištisos ilgos savaitės , praleistos viešbučio kambaryje ir ištiso bėgimo. Vos vilkau kojas, ir jau įsivaizdavau kaip išsispiriu iš aukštakulnių savo batelių. Žinojau ,kad namie laukia vaikų klegesys ir nesibaigiantis triukšmas , bet be šito aš nebeįsivaizdavau savo gyvenimo.


Kai pagaliau patikrino mano pasą ,dar kartą lengviau atsikvėpiau. Beliko sėsti į mašiną ir po gero pusvalandžio būti savo namuose...

Tiesa, namus mes taip pat pakeitėme. Mano išpuoselėtą lūšną, pakeitė daug didesnis namas, mažame , mano manymu , bet jaukiame miestelyje. Miesto šurmulys tolo , ir tik tada , kai jo tikrai pasiilgdavau išsiruošdavau į Airijos didmiestį viena , dažniausiai visai dienai . Tai atsitikdavo retai. Mano kasdienybę supo mandagūs keli kaimynai ,kurie net nesiruošdavo kišti nosies į kitų reikalus, vaikai , namai ir žinoma vis dar tos pačios numylėtos mano draugės su šeimomis.

Mažylio susilaukiau ne tik aš . Mums su Haroldu gimė mergytė, Gerdai ir Laimiui berniukas. Tiesa , Kirai taip pat gyvenimas dovanojo dvynukus, kažkuriuo metu maniau ,kad Joe iš laimės pames galvą, bet jis tvarkosi puikiai. Dabar mūsų susitikimus lydėdavo vaikų juokas , daug garsesnis , nei buvo prieš kelis metus, ir tai mūsų visų draugystę tik sustiprino. Tiesa , Darijai nesiklostė asmeninis gyvenimas, bet mes visi buvom įsitikinę ,kad tai tik laikini nesklandumai, tuo labiau , kad Darija to nesureikšmino.

Mūsų vyrai išliko neišskiriami draugai ,kaip ir anksčiau. Ir mus visas , drauges , tai tik dar labiau džiugino. Atrodė ,kad gyvenimas tęsiasi ir teka ramia , visiems įprasta vaga. Tereikėjo džiaugtis kasdienybe , ir už viską būti dėkingiems.

Teta Elvyra buvo net tik mūsų močiutė , auklė , patarėja ir didžioji pagalbininkė vienu metu. Ji tapo mūsų visų didžioji užtarėja ir mama , visomis prasmėmis.

Mano namie tebekvepėdavo pyragais , ir visad garuodavo karšta vakarienė. Ir tik Elvyros dėka, mūsų su Haroldu naujieji namai tapo dar jaukesni.

Haroldas. Aną dieną pastebėjau pražilusius jo smilkinius. Atrodo ,kad pražilo per naktį. Suprantu jį ir visada palaikau, bet paskutiniu metu retai kalbamės. Tarytume gyventumėm savuose pasauliuose. Jis su vaikinais paniręs į verslo reikalus, ir tame nieko blogo neįžvelgiu, bet kai būna namie – jo nejaučiu. Atrodo ,kad savo mintyse jis gyvena kitur.

Bandžiau neįkyriai paklausti , bet greit supratau ,kad neverta. Kažko aš nežinau, tik nesuprantu kodėl jis apie tai nešneka...


Taigi, išėjusi į oro uosto pasitikimo salę, iš toli pamačiau Haroldą. Intuityviai sulėtinau žingsnius, ir perbraukiau ranka savo plaukus. Buvau pasiilgus ir mano veidą nutvieskė plati šypsena. Artėjome prie vienas kito kaip ilgai nesimatę įsimylėjėliai. Mačiau ,kad jis taip pat džiaugiasi, pažinojau jo kiekvieną veido grimasą.

-Sveika sugrįžusi namo,- pakštelėjo Haroldas man į žandą ir stipriai prisiglaudė.

-Labas , Haroldai,- apkabinau jį , užuodžiau jo kvepalus, dėl kurių iki šiol eidavau iš proto.

Jis jų niekada nekeitė , ir visada erzindavo , kai tik norėdavo sukelti man geismą.

-Kaip reikalai namie , kaip vaikai ,kaip Elvyra?

-Dieve , nebuvai vos savaitę , nejau manai ,kad be tavęs sugrius namai?- jis nusijuokė, bet toliau tęsė,- viskas visiems gerai. Juk skambindavai kasdien.

-Taip, bet tiesą sakant , manau kažko man nepasakai.

Mačiau ,kaip pasikeitė Haroldo veidas. Mano kūnu perbėgo šiurpuliai ,kurie nieko gero nežadėdavo. Sukilo įtampa.

-Haroldai?

-Yra šis tas apie ką turim pasikalbėti, bet padarykim tai namie ,gerai?

-Ar tu manai ,kad aš dabar išliksiu rami, kai išgirdau kaip tai pasakei?

-Tu saugi. Jūs visi saugūs. Patikėk manimi. Bet pasikalbėti būtina, nebegalim ilgiau nukelti šio pokalbio.

-Tu mane gąsdini,- mano balsas pačiai man atrodė neužtikrintas.

-Aš viską sutvarkysiu,- kaip visada, kai tik nutikdavo kažkas nemalonaus, atsakė Haroldas.

Pažinojau jį visokį , o tokia balso intonacija man nepatikdavo. Tai nereikšdavo nieko gero. Bet žinojau , kad kol nesusėsim namie ramiai pokalbiui, neverta nieko daugiai klausti. Turėjau būti kantri. Ir buvau. Iki tol ,kol mudu nepasikalbėjom...








21 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau