Rugilė .Kai gyvenimas keičiasi

Turėjau tris valandas laisvo laiko ,kurį galėjau išnaudoti kaip tik norėjau.

Kai su trenksmu užtrenkiau namų duris , maniau kad esu pasiruošusi „ nuversti kalnus“.

Bet dabar stovėjau ir pamažu atėjo suvokimas , kad nežinau ką noriu veikti.

Įkvėpiau gaivaus oro , parke , kur ne kur bolavo iš po rytinio smarkaus lietaus neišdžiūvusios balos. Pasijaučiau lengviau. Patiko oro kvapas , gaiva ir medžiuose sprogstantys lapeliai, kurie skleidė dar saldesnį kvapą , susimaišiusį aplinkoje.

Susigrūdau rankas į pavasarinio paltuko kišenes. Nebuvo šalta, bet mane purtė drebulys iš vidaus. Tokį jaučiu kai jaudinuosi. Nežinau kaip viskas galėjo pasisukti. Turbūt negalėjo. Kėliau sau ne vieną klausimą, kaip toliau gyventi , bet atsakymų kol kas nežinojau. Tūkstančius kartų apmasčiau savo esamą situaciją, bet išeities vis dar nemačiau.

Staiga viskas aplink pasikeitė :

Anksčiau būčiau išsigandus ir apsiverkus , dabar mano reakcija buvo priešinga- pajutau drąsą ir ramybę. Aiškiai žinojau ką turiu daryti ,ir čia pat gimė mintis kur dabar turiu eiti. Visai netikėtai atėjo problemos sprendimas, matyt tereikėjo pakvėpuot grynu oru ir permąstyti visa tai savo galvoje.

Ir kaip visa tai atsitiko? Kaip atsitiko tai ,kad šito aš nesukontroliavau.

Prisėdau ant suolelio, sėdėjau ilgai, vis dar susigrūdusi rankas į kišenes . Mintimis dar kartą nutolau į įvykį , kuris man nedavė ramybės

... Nežinau kiek laiko sėdėjau savo virtuvėje prie stalo. Kažkur blausiai degė lemputė, ir šį kartą jaukumo tai nesuteikė. Mano savijauta buvo nepavydėtina. Nežinojau kaip ją galėčiau apibūdinti.

Vienatvės jausmas kiaurai smelkėsi mano kūnu ir man visada buvo šalta. Baigiu priprasti. Ne tik mano virtuvėje, bet ir visame mano mažame bute buvo šalta. Šaltis skverbėsi visur, atrodė , kad bando apgaubti visus kampus, visas likusias namų kerteles. Senai nustojau verkti- tai nepadeda.

Pasigirdo beldimas į duris. Iš pradžių nedrąsus, tylus. Maniau ,kad man pasirodė, bet pabeldė dar kartą. Nustebau. Nieko nelaukiau ir pas mane niekas neužsukdavo. Buvau nutraukus visus ryšius su visais , su kuriais galėjau. Nerangiai atsistojau ir nusliūkinau prie laukujų durų. Dar kartą pabeldė, kažkas nekantravo .

Neskubėdama pravėriau duris, ir pati sustingau. Tai ką išvydau priešais save , tikrai nesitikėjau, neturėjau nė mažiausios nuojautos ,kad tai kada nors įvyks.

Laukiau. Mano viešnia taip pat tylėjo, jutau , kad ji jaudinasi .

-Labas,- pirmoji ištariau pati.

Tyla.

-Norėtum gal užeiti?- vėl paklausiau aš- Tiesa, nieko neturiu skanaus, bet arbatos puodeliu pavaišinsiu.

Viešnia nusišypsojo. Mačiau ,kad palengvėjo ir jai ir man pačiai.

-Norėčiau , žinoma , jei galima?

-Galima, juk kviečiu,- nusišypsojau.

Viešnia – pažįstamas veidas iš praeities. Daug metų nesimatėm ir nebendravom , bet tai jau atskira istorija, kurią būtinai taip pat papasakosiu.

Nežinau ką iš tikrųjų jutau širdyje.

Nesitikėjau kada dar ją sutikti, be to nežinojau kokiu tikslu ji mane susirado ir pas mane atėjo.

Ji – buvusi mano draugė. Kažkada buvome neišskiriamos , dabar stovėjome kaip dvi viena kitai svetimos moterys , neturėjusios niekada nieko bendro.

Nejutau nieko. Visiškai nieko. Nebuvo liūdesio, nebuvo džiaugsmo , nebuvo jaudulio. Mano viduje gyveno tuštuma ir šaltumas, prie kurio buvau jau pripratusi.

-Ar senai čia įsikūrei?-netikėtai paklausė buvusi draugė.

-Iš karto kai palikau vyrą.

-Gražu,- nužvelgė ji žinovės žvilgsniu, bet trūksta jaukumo.

Užsiplieskiau.

-Ar atėjai patarinėti kaip geriau sukurti mano namuose jaukumą?

- Oi ne , žinoma, atleisk.

-Ko tu nori , Saule? Ko atėjai?

-Turiu tau pasiūlymą.

-Man? Turbūt juokauji. Man neįdomūs jokie tavo pasiūlymai. Nenoriu iš vis jokių tavo pasiūlymų.

-Neskubėk, žinau ,kad tau dabar labai reikia pinigų.

- Na ir? Ar būtinai turiu priimti pinigus iš tavęs? Atėjai paskolinti?

-Ne , atėjau su darbo pasiūlymu.

- Man nereikia tavo darbo pasiūlymų.

- O tu užsispyrusi labiau nei buvai.

-Tai jau tikrai , ar tai tave nervina?

Mačiau kaip įsitempė Saulės veido raumenys.

-Tavo vyras tvarko visas iš eilės...- Lyg tarp kitko pasakė ji.

- Ir? Jis laisvas žmogus , daro ką nori. Kodėl man tai pasakoji?

-Nejau tau neįdomu?

-Ne, - nukirtau , leisdama suprasti kad šios temos mudvi nebeplėtosim.

Stojo nejauku tyla.

Nesupratau ko ji atėjo, tik nujaučiau ,kad ne su geriausiais tikslais.

O ji kaip artimiausia mano šeimos narė sukinėjosi virtuvėlėje. Pati užsikaitė vandens arbatinuką, pati susirado kur padėta arbata, atsidariusi spintutę išsirinko patį mano gražiausią puodelį.

-Padėk puodelį į vietą ir nešdinkis iš mano namų- surikau. Gal kiek per garsiai , bet nebesivaldžiau.

Saulė tylomis padėjo puodelį ant spinteles. Netarė nė žodžio. Ir tik koridoriuje pratarė:

-O tu žiurkė, ne veltui tave paliko.

Ir išėjo. Trinktelėjo laukujės durys.

Tyla .Spengianti.

Aiškiai supratau , kad Saulė buvo viena iš tų ,kuri dabar miegojo su mano buvusiu vyru. Klausimas buvo kitas: ko ji ieškojo mano namuose ir kas ją čia atsiuntė . Atsakymą aš taip pat žinojau: buvęs mano vyras- Danielius...

Nuo šio įvykio praėjo daugiau kaip mėnuo. Atsipeikėjus iš savo minčių , supratau ,kad vis tebesėdžiu parke ant suoliuko. Dabar dar kartą tvirčiau nusprendžiau padaryti tai, apie ką mąsčiau prieš gerą valandėlę: jei man pasiseks, tai rasiu Saulę namie. Tikiuosi nepakeitė adreso ir neapsigyveno mano buvusio vyro namuose. Jei ne, gal ji tebedirba tam pačiam bare. Žinojau ,kad turiu veikti, turėjau būt gudresnė ir svarbiausia ,negalėjau išsiduoti. Vienas dalykas buvo blogas- neturėjau sąjungininkų, bet gal tai kaip tik į naudą man.