Rugilė .
O kartais nuotaika būna visai kitokia. Pandemija padarė savo darbą, ir šiandien atsivertusi savo kompiuterio failus radau vienos , linksmos istorijos pradžią.
džiaugiuosi ,kad visa tai užrašiau, tikiu visa širdimi , kad tai išvys dienos įšviesą ir pralinksmins ne vieną skaitytoją.
Rugilė.
Maniau , kad tai bus vienas vienintelis kartas , kai pasielgsiu kitaip nei dera. Kitaip nei mane mokė ir kitaip nei aš maniau ,kad reikia. Taip, aš bijojau .Labai ... Bet šį kartą aš norėjau išeiti iš proto . Norėjau pajausti tai , ko niekada nejaučiau.
Sėdėjau miesto kavinėje, baigdama savo juodąją kavą . Dar kartą akimis peržiūrėjau savo rytdienos dienotvarkę. Taip , taip . Aš buvau tokia pareiginga , o dabar , metusi visus savo darbus , išvažiuoju visam savaitgaliui. Visam savaitgaliui - į kitą miestą ,į pirmą pasimatymą , į viešbutį . Paliksiu visus savo darbus , šeštadieny! Aš nenuvyksiu į advokatų kontorą pirmą kartą per dešimt metų. Taip , tiek metų aš dirbau vienoj vienintelėj vietoj , kurioje atlikau ir praktiką po studijų. Juk aš nemokėjau bent kažką keisti savo gyvenime ir daryti ką nors kitaip. Nors truputį kitaip, nei kad visi kiti daro.
Aš nėriau į naują nuotykį visa širdimi , visa savo savastimi. Kaip aš nekenčiau tos minutės , kai tame bare susilažinom su draugėm . 0 dieve. .. Ir kam man to reikėjo? Dabar sėdžiu kaip kvailė ir baigiu kelnes privaryti iš baimės ir nežinojimo kas bus.
Man trisdešimt penkeri. Aš gyvenime nė karto nenusižengiau taisyklėm . Nė vienai. Taip. Na ir nuoboda, ar ne? Visada dariau kaip sakė tėvai , mokytojai , kaip buvo galima. Pagal senai nusistovėjusius šablonus ir visuomenės taisykles.
Ir vis tik mano galvoje dabar mintis tik viena – O dieve...Prisidirbau ir nemačiau kelio atgal.
Dar , manau būtina paminėti, kad aš iki šiol gyvenau su savo tėvais , buvau niekada netekėjusi ir neturėjau vaikų. Štai taip , dabar tikriausiai jau apie save papasakojau viską. Nors ne , yra dar kelios smulkmenos:
Aš lankydavausi bibliotekose , koncertuose ir teatruose, buvau kultūringa ir išauklėta.
Vakarus ir savaitgalius leisdavau namie , o kaimynai mane vadino pilka pele- žinoma tyliai , man už nugaros. Gyvenau mažame miestelyje ir niekas jau nebetikėjo , kad aš, tai jau aš!!! Kada gal dar ištekėsiu.. Maži miesteliai , žinoma turi ir savo privalumų , bet turi ir trūkumų . Na , pavyzdžiui tokių , kad visi viską žino. Viską , tai ir turiu omenyje viską.
Dar aš nešiojau juodus ilgus sijonus , arba sukneles , regiausiai pareigingai ir neiššaukiančiai.
Nenaudojau makiažo . O plaukus? Savo ilgus plaukus sukdavau į stangrų kuoduką. Atrodžiau kaip istorijos mokytoja , o iš tikrųjų buvau advokatų kontoros sekretorė.
Tiesa , kartą atėjęs klientas , pasakė man komplimentą , ir tada man nušvito visas mėnuo!! Net ištisas mėnuo ! Manau buvau įsimylėjus, bet po mėnesio supratau ,kad tas ,nežinomu vardu, klientas tikriausiai jau nebegrįš.
Taigi , aš ruošiausi į savo pirmąjį gyvenime pasimatymą visam savaitgaliui.
Aš – Rugilė. Nežinau ar vardas man patiko. Tėvai tokį išrinko , nes kai gimiau , pievose žydėjo rugiagėlės. Keista asociacija , bet į tai stengiausi nesigilinti ir niekada neklausiau kas iš tikrųjų juos, tame sužavėjo.
Na o dabar apie naująją avantiūrą...
P.s. bus tęsinys
