Search

Rugilė.

Nesupratau nei pati kaip atsidūriau savo kambaryje. Nepajaučiau ,kaip čia atėjau. Mano vaikystės slėptuvė. Tyliai uždarius duris , į jas atsirėmiau nugara. Apsižvalgiusi pagalvojau ,kiek daug kambario sienos „ visko matė“ . Kiek daug išgyventa , ir kiek daug paslapčių , tos pačios kambario sienos, saugojo. Apglėbusi save rankomis ir vėl pravirkau. Kiek ašarų tame pačiame kambaryje išlieta“. Verkdavau kaskart kai tik susigalvodavau mažiausią priežastį. Kai tapau paauglė , o paskui panelė , verkdavau slegiama vienatvės jausmo , beviltiškumo. Verkdavau iš nuobodulio, iš liūdesio. Dabar verkiau iš skausmo, kurį jutau net fiziškai.

Džiaugiausi tik dėl vieno, kad namie buvau viena. Jaučiausi dėkinga likimui ,kad kurį laiką galiu čia pagyventi nei kieno netrukdoma. Mano tėvai dabar visą laiką leisdavo sodyboje , todėl aš nemačiau reikalo pranešti jiems , kad kurį laiką praleisiu čia- savo vaikystės namuose .

Mano kambaryje beveik niekas nepasikeitė . Mama stengėsi išlaikyti viską taip , kaip buvo ,kai dar gyvenau su tėvais. Juokinga , tiesa? Bet kokie nereikšmingi man dabar tokie dalykai.

Krūtinėje juntamas skausmas mane slėgė. Norėjau jį išplėšti ir sudraskyti. Norėjau šaukti visa gerkle, kaip nekenčiu Danieliaus. Ir tuo pačiu metu ,supratau visai ką kitą- buvau beviltiškai jį įsimylėjusi. Tada pirmą kartą gyvenime aš pasigailėjau ,kad jaučiu. Nei viena anksčiau išriedėjusi ašara nebuvo tokia persmelkta skausmu , kokios upeliais riedėjo dabar mano skruostais. keliais mostais , bandžiau jas nušluostyti sau nuo skruostų , ir kad nukreipti mintis atsiverčiau dar kartą knygutę , į kurią ką tik buvau surašiusi naujus savo gyvenimo tikslus. Kitas punktas ,pažymėtas mano piešta žvaigždute buvo: išmesti visą šlamštą , kurį kaupiau visus savo gyvenimo metus: tiek iš savo galvos , tiek iš savo spintų. Šokau ,kaip įgelta, čia pat atsidariau savo spintą , ir vienu dideliu mostu išverčiau ant žemės visus daiktus iš pirmosios lentynos. Tą patį padariau dar ir dar kartą , tik viskas krito jau iš kitų lentynų. Pravėriau kitas spintos duris , ir vėl viską išmečiau plačiais rankų mostais čia pat , ant žemės.

Dariau taip tol , kol kambaryje buvusi vienintelė didžiulė spinta liko tuščia. Viskas , visas mano gyvenimo turtas gulėjo man po kojomis... Juokinga , tiesa? Man trisdešimt penkeri , o visas mano gyvenimo turtas sutilpo čia pat – man po kojomis, mano vaikystės kamvbaryje.

Bet mane ėmė dar didesnis adrenalino jausmas. Plačiau atvėrusi savo kambario duris, vėl atsidūriau virtuvėje. Grįžau į kambarį nešina didžiuliu šiukšlėms skirtu maišu ir kroviau ten viską, neatrinkdama ir net nesvarstydama kas , ir kam skirti mano daiktai.

Į vieną maišą , mano gyvenimo turtas netilpo. Teko atsinešti antrą ir trečią. Kai ant žemės gulėjo trys pilni prikrauti maištai , aš pagaliau atsikvėpiau. Pavargusi atsiklaupiau priešais visus savo daiktus ,kurie tuoj iškeliaus į sąvartyną . Kaip gerai būtų išmest ir visa tai , ką jutau širdyje. Palengvėjimo dar nesučiuopiau ,todėl visus maišus ištempiau laukan iš savo buto.

Grįžusi , tiesiai nudrožiau į savo kambarį , ir žinovės akimis vėl jį apžvelgiau. Geriau. Daug geriau , įvertinau pati. Letai priėjau prie lango ir prisėdau ant senos kėdės , nuo neatmenamų laikų stovėjusios mano kambaryje priešais langą. Žvilgsnis užkliuvo už tuščio vazono , kurį buvau pamiršusi ant palangės , nuo taip pat nratmenamų lsaiku. Kažkada jsme žydėjo gėlė. Sėdėdama perbraukiau dulkes pirštu nuo tos pačios palangės. tvarkos reikėjo ne tik mano galvoje ...

Vėl pagriebiau knygutę ir atsiverčiau sąrašą. Kitas tikslas įrašytas mano knygutėje buvo aplankyti Nataliją. Turėjau jai pasakyti ,kad nuo šiol viskas bus kitaip. Turėjau , bet nedrįsau. Nežinau , kokius žodžius reikės rasti ,kad ji mane teisingai suprastų . Negalėjau grįžti į Danieliaus namus vien tam ,kad galėčiau padėti Natalijai ir jos dukrytei... Tai reiškė , kad tuoj pat turėsiu susirasti kitą pajamų šaltinį... Ir tokį , kurio užtektų ne tik man, bet ir Natalijai su dukrele...


Sukrūpčiojau ,kai šaižiai suskambėjo buto durų skambutis... Pašokau nuo kėdės , ant kurios buvau jau kurį laiką įsitaisiusi ,bet tuoj sustojau ,kaip įbesta. Niekas nežinojo , kad esu tėvų bute. Tai kas galėjo atvykti? Už durų išgirdau Danieliaus balsą:

-Rugilė , žinau ,kad esi viduje. Mudviem reikia pasikalbėti. Įsileisk.

Stovėjau nejudėdama, net bijojau kvėpuoti. O svarbiausia – nežinojau kaip pasielgti.


15 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau