Rugilė

Ką dabar jaučiau , gražiais žodžiais to tikrai neapsakysi. Danielius sėdėjo priešais mane ir akivaizdžiai iš manęs tyčiojosi. Mintyse svarsčiau ar jo toks būdas , ar jis tai daro specialiai? Atsakymo , žinoma , aš nesužinosiu.

Tuo pat metu , mano galvoje sukosi ir kitų minčių : jaučiau didžiulį norą kuo greičiau atlikti darbą , nebesijausti skolinga ir išeiti iš Danieliaus namų , palikti jo šeimą. Vienintelis ko man buvo gaila buvo jo močiutė.

Kiekvieną Danieliaus repliką ar žodį aš išjausdavau savyje . Šis kartas buvo lygiai toks pat . Laukiau dar daugiau replikų , bet įtartinai buvo tylu. Danielius įžūliai mane nužiūrinėjo , bet netarė nė vieno trumpiausio žodelio. Mane tai nervino.

Be to visada galvojau apie mūsų sutartį, kurią sudarėm , ir tiesą sakant , ji mane labiausiai slėgė. Danielius akivaizdžiai pasinaudojo tiek manimi ,tiek susidariusia situacija , o aš įkliuvau.

-Ko tu visada erziniesi?- lyg atspėdamas mano mintis , nutraukė tylą jis.

-Nes tu tai geriausiai sugebi. Erzinti mane. Tai turbūt įgimta , ir to iš tavęs neatimsi,- šį kartą sarkastiškai atsakiau.- Linksma taip?

Danielius neatsakė , įžūliai šypsojosi gerdamas savo rytinė kavą ir akivaizdžiai tuo mėgavosi.

Netikėtai man toptelėjo mintis : Danielius mane mokina apginti save pačią. Visos jo sukurtos situacijos mane daro stipresnę. Ar jis tai daro specialiai?

Šio atsakymo aš taip pat nesužinosiu. Bet giliai širdyje žinojau ,kad būtent taip ir yra.

Dabar dar kartą toptelėjo mintis , ilgai negalvojau ar tai gerai , ar tai mandagu , bet aš pakilau nuo mūsų stalelio kavinėje. Kaip įprastą lauke pliaupė lietus , bet man buvo nė motais. Žinojau ką noriu ir ką man reikia daryti.

Priėjau prie padavėjo ir mandagiai paprašiau ,kad man iškviestų taksi. Žinojau kur noriu vykti ir net nesiruošiau aiškinti to Danieliui.

-Ką čia sumąstei?- pribėgęs išrėkė jis, o aš stengiausi išlikti rami. Mačiau ,kaip jis dar labiau įsiuto , bet net nemaniau pasiduoti jo įtakai.

Stovėjau ir šypsojausi . Sąmoningai tylėjau ir giliai širdyje mėgavausi užgimusia savo stiprybę. Supratau ,kad net aš galiu Danielių išvesti iš pusiausvyros. Kaip to nesupratau anksčiau? Ko bijojau ,kas įtakojo visiškai kitokias reakcijas į jo elgesį su manimi?

Privažiavo taksi , ir aš teištarusi trumpą „ iki „ išėjau į lietingą gatvę. Jutau kaip palikau Danielių sau už nugaros taip nieko ir nesupratusį , bet nebekreipiau į tai dėmesio. Įsėdusi į taksi automobilį pasakiau adresą ir užsimerkiau. Laukė gerų dvidešimt minučių kelio , todėl norėjau atsipalaiduoti. Galvą atlošiau į sėdynę ir tikėjausi ,kad pavyks nieko negalvoti. Norom nenorom mano širdies ritmas padažnėjo , ten kur vykau niekada nebūdavo lengva. Dažniausiai ten vykdavau slapčia ir tik Leilos dėka tai galėjau daryti kada panorėjusi. Kuo arčiau buvo vieta į kurią nekantraudavau atsidurti , tuo mano kūno pojūčiai stiprėdavo.

Leila. Galvojau kad niekam niekada apie ją nepasakosiu ir su niekuo apie tai nekalbėsiu. Tai buvo maža , arba kaip tik didelė, paslaptis , kuri siejo tris žmonės : mane , Leilą ir mažą mergaitę .

Ji nebuvo nei mano draugė nei mano giminaitė , ir ji atsirado mano gyvenime visai netikėtai. Žymiai jaunesnė už mane , tiktų man net į dukras , jei bučiau pastojus šešiolikos, ilgais juodais plaukais , smulkutė ir iš pirmo žvilgsnio pasimetusi šiame dideliame pasaulyje. Bet taip atrodė tik iš pirmo žvilgsnio. Iš tikrųjų Leila tvirta ir labai drąsi, turinti gyvenimiškos patirties ir patyrusi nemažai sunkumų . Leilos namai – kuklus dviejų kambariukų butukas , miesto į kurį dabar vykau , pakrašty. Ji gyveno kitam mieste nei aš , ir tai tik situaciją darė mums patogesnę.

Taip , net aš , turėjau paslapčių , kurių niekam nebūčiau drįsusi išpasakoti , ir viena iš jų -Leila.

Turbūt paklausit tai kas mumis sieją?

Mes turėjom vieną neišspręstą reikalą , į kurį įsivėliau visai to nenorėdama. Pažinties pradžioje bendraudavau be didelio entuziazmo ir maniau ,kad tai viskas labai greit baigsis. Bet kuo toliau , tuo labiau ėmiau priprasti prie šios jaunos merginos , taip pat ir prie jos mažosios dukters , kurią ji augino labai sunkiomis sąlygomis. Tarp mūsų su Leila užsimezgė draugystė , nors kaip ir minėjau , drauge aš jos nelaikiau. Bet taip maniau tik aš , ir ji leido man likti prie savo nuomonės.

Net nepastebėjau ,kaip taksi sustojo prie man reikiamo adreso ,susimokėjusi už kelionę išlipau ir užverčiau galvą į Leilos namų langus.

Jos tikrai buvo namie, ir mane tai pradžiugino.

Užteko tik pasibelsti į jų buto duris ir šios nejučia prasivėrė. Į mane įsmigo keturios akys. Mačiau ,kaip Leila ir jos mažoji dukrele , džiaugiasi mano vizitu ir man pasidarė lengva. Atsipalaidavau , nors dar visai nesenai ,kūną kaustė įtampa ir padidėjęs širdies ritmas.

-Labas , teta Rugile , - švelniai pasisveikino mažoji , ir aš ją apkabinau.

-Sveikos mergaitės, - badžiau kalbėt ramiu balsu , nors žvilgsniu „ apibėgau „ butą. Kaip visada švaru ir nepriekaištinga.

Perėjau nedidelį prieškambarį ir susmukau virtuvėje ant nutriušusios kėdutės. Vėl apsidairiau , norėjau pamatyti kažką naujo ir gražaus , bet vaizdas kaip ir kaskart buvo toks pat. Leilos namai jaukūs , bet nebuvo ką lyginti su namais , kuriuose aš dabar gyvenau . Mergaičių namuose daug ko trūko , baldai buvo seni, o ir remonto čia reikėtų daugiau nei tik perdažyti sienas. Žinojau , kad vieną dieną tai įvyks, norėjau tuo tikėti. Na Danieliaus namuose dirbu ne tik dėl to , kad pralošiau lažybas ir buvau pakankamai kvaila , kad sudariau sutartį su juo tiesiog dėl intrigos. Turėjau daug svarbesnių priežasčių, ir viena iš jų buvo Leila su dukryte.

- Sveika , Rugilė , džiaugiuosi ,kad taip netikėtai mus aplankei.

-Aš visai neplanavau šiandien jus aplankyti , bet džiaugiuosi ,kad pasikeitė planai, - žinoma , truputį melavau , bet buvo ir tiesos. -,Štai , Leila , atvežiau tau pinigų , manau savaitei labiau nei pakankamai, - išsitraukiau savo piniginę ir padėjau ant stalo nemažą pinigų sumą.- Nupirk visko ko reikia , ir susitvarkyk būtiniausius reikalus, kai galėsiu atvešiu dar.

Stojo tyla , mudvi tylėjom , žiūrėdamos viena kitai į akis. Gerai supratom apie ką abi galvojam. Akimis nusekiau mažą mergaitę , kuri buvo ketverių ir dabar jau ramiausiai žaidė savo žaidimus su lėlėmis.

-Ačiū , - trumpai tarė man Leila, , bet daugiau nieko ir nereikėjo sakyti. Abi gerai žinojome kas vyksta ir koks tolimesnis mudviejų planas.

-Ar ilgai būsi tuose namuose? – klausimas mane kiek sutrikdė .

-Nežinau , tiek kiek matysiu ,kad reikia - tikėjausi ,kad mano atsakymo Leilai užteks.

-Ar nori pasikalbėti?

-Apie ką?

-Apie Danielių , apie tai ,kaip tu ten jautiesi , arba apie tai , apie ką pati nori.

-Ne , nenoriu, man viskas bus gerai , o tu rūpinkis mergyte , gerai?

-Aš ja visada rūpinuosi , žinai ,kad gali manimi pasitikėti , bet tu nepasitiki.

-Aš tik noriu ,kad viskas būtų gerai ir kad jums būtų čia ramu.

- Tu nori , kad tau būtų ramu , kad pati galėtum užglaistyti savo kaltę ir , kad bent kažkiek jaustumei mažiau nerimo, - Leila kiek pakėlė balso toną.

-Aš niekada nesuteikiau tau teisės su manimi kalbėti šitokiu balso tonu, ar aš klystu?

-Ne , bet tu liksi skolinga visą savo gyvenimą man ir mano mergaitei.

-Tai nesuteikia teisės tau būti tokiai grubiai su manimi , aš tau padedu , bet prašau pagarbos mano atžvilgiu. Aišku?- dabar jau aš pakėliau balso toną , atsistojau ir buvau beišeinanti iš Leilos namų.

-Atsiprašau , Rugilė , nenorėjau,- išgirdau jaunos moters balsą.

-Manau ,kad norėjai , visada nori , bet visada save tramdai, kad nepasakytum man nereikalingų žodžių. O gal kaip tik reikalingų? Niekur aš nedingsiu ir nepaliksiu jūsų , nepamiršiu , bet būk mandagi , net mano kantrybės taurė kartais persipildo.

Visa širdimi jutau , kaip Leila pasimetė ir jautėsi nepatogiai. Paglosčiau mažajai mergaitei galvą dar kartą ir palikau namus , į kuriuos atvažiuodavau bent kartą į savaitę.

Užvėrusi buto duris , atsišliejau į sieną , jutau kaip kaupiasi ašaros , bet šį kartą nusprendžiau neverkti. Dar kartą pamaniau ,kad Danielius savo tokiu elgesiu mane keičia ir daro tik stipresnę.