Rugilė

Tyliai uždariau duris. Išslinkau paslapčia, nenorėjau ,kad kas mane pamatytų, vengiau papildomų klausimų. Norėjau dingti nepastebėta.

Atsikvėpiau. Nors kaip visada lijo , šį kartą man tai dar labiau patiko . Keista mintis, nepasiėmiau skėčio , žinojau ,kad visa permirksiu, bet vis tiek džiaugiausi kaip mažas vaikas.

Ėjau lėtai ,mėgavausi šviežiu , lietumi kvepiančiu oru.

Ir tik dabar supratau ,kad nežinau kur einu. Išėjau be jokio tikslo.

Tas takelis , vedantis parku ,man jau tapo savas .Atrodo pažinau kiekvieną tako centimetrą ir būčiau nepasiklydus net naktį , pakelta iš sapno. Su tetulyte čia vaikštom beveik kasdien ,jei tik leidžia oro sąlygos.

Šį kartą vaikščiojau viena .Turėjau laiko viską apmąstyti. Tie namai , kur dabar gyvenau , virto mano prieglobsčiu, nors mano noro dėl to buvo mažai. Danielius viską taip suorganizavo ,kad neturėjau kito pasirinkimo, bet apie tai taip pat su nieko nekalbėjau . O su kuo galėjau? Įtariu , tetulytė numano daug daugiau nei visiems atrodo. O gal net žino viską kaip yra, bet taip pat tyli. Ji daug žino ir daug mato , bet visada korektiškai tyli. Gal todėl jai jaučiu prieraišumą , ir nors ji Danieliaus močiute, šalia jos man gera, jaučiuosi ramiai. Manau , galiu ja pasitikėti.

Taigi namai ,kuriuose dabar gyvenu – didžiuliai. Dažnai jaučiuosi nesava ir svetima. Niekas nesupranta tikros priežasties kodėl čia atsiradau , išskyrus mane ir Danielių. Bet klausti taip pat niekas nedrįsta. Niekada net negalėjau pagalvoti, kad taip viskas susiklostys. Aš net nenumaniau kada visa tai pasibaigs, be to man jau tai buvo nebesvarbu. Nenorėjau sau pripažinti fakto , kad būt šalia Danieliaus kasdien ,kad ir tokiu būdu , man patinka. Gerai žinojau jo požiūrį į mane : jis vis dar mane laikė višta, ir netikėjau ,kad tai kada pasikeis. Jam patiko iš manęs šaipytis ir juoktis, supratau tai kuo puikiausia. Bet nieko negalėjau padaryti. Kaip ir su tuo ,kad dabar gyvenu jo namuose ir esu jo močiutės slaugė, nors neturiu net tokio išsilavinimo . O visa tai tik dėl to ,kad esu jam skolinga, ir visa tai tik dėl to ,kad sutikau sužaisti tas nelemptas lažybas su draugėmis. Tiesa , Danielius dažnai dingsta iš savo šeimos namų , įtariu būna savo atskirame bute ,arba leidžia laiką su savo draugais. Tada man būna neramu ir tiesa sakant liūdna, ilgiuosi jo , nors jam to niekada nesakiau. Manau įtaria pats, bet laukia kol vėl apsikvailinsiu tai pasakydama. Aš tyliu, manau lengviau visa tai išgyventi pačiai ,savo viduje, nei pasakyti visa tai žmogui ,kuris manęs net negerbia...

Staiga išsigandau ,kai supypsėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Danieliaus ir pajaučiau kaip stipriau suplakė mano širdis:

„ Kvailele , užsuk į kavinę už kampo , tavęs laukia karšta kava ir pusryčiai , juk jau visa permirkai“

Iš kur jis žino, nejau esu sekama?

Gerai žinojau apie kokią- kavinę jis šneka, netrukus už kampo pravėriau tos pačios kavinukės duris.

Apsidairiau , o už stalelio pačiame jaukiausiame kampe man mojo Danielius.

Susierzinau , bet supratau ,kad mudu pusryčiausime.

Lėtai priėjau ir tyliai ištariau :

-Labas rytas.

-Labas , visa permirkusi , nusimesk paltuką, tuoj paprašysiu užkloto ,apsiglėbsi.

-Ačiū.

-Nors labiau tave apglėbti norėčiau pats.

-Kas neleidžia, - išsprūdo man ,ir tuoj pat pasigailėjau.

-Oho , išdrąsėjai.

-Atsiprašau , turiu gerą mokytoją, tave.

-Tikrai?

-Taip. Tu mane seki?

-Taip, reikia aptarti reikalus.

-Kokius?

-Na , manau gerai supranti apie ką aš?

-Numanau...

- Gausi puse savo sumos dabar , nes elgiesi kaip paprašyta, laikaisi susitarimo ir esi paklusni. Be to mano močiutė tave tiesiog dievina.

-Tikrai? Bet visa tai nenuoširdu , ir tiesą sakant koktu.

-Kodėl?

-Gerai žinai kodėl. Visa tai nesąžiningas žaidimas , į kurį įvėlei mane.

-Na... Juk tu norėjai pakeisti savo gyvenimą?

-Norėjau , bet ne tokia kaina. Tavo šeima manęs nekenčia , o tu linksminiesi ir juokiesi š viso to. Vienintelis žmogus ,kuris mane nuoširdžiai priėmė -tavo močiutė.

-Na , žaidimas tik prasidėjo , nebūk bailė. Kodėl tau taip rūpi ką galvoja mano šeima.

- Na , tai amoralu.

-Tikrai? -Danielius nusikvatojo . Jo juokas nuskambėjo per visą kavinukės erdvę.-

Bus linksma atsipalaiduok ir pasilinksminkime . O dabar valgyk savo pusryčius...

„Įkritau „ į savo pusryčių lėkštę taip ,lyg būčiau nevalgius savaitę. Bet širdy ramiau nebuvo. Nenorėjau žaisti Danieliaus žaidimų, bet ir vėl neturėjau išeities. O jis jau viską buvo apgalvojęs iki mažiausios smulkmenos. Ir kitų pasiūlymų ar sprendimų net nenorėjo girdėti.

Ar viso to kaina yra ta ,kad galėsiu būt šalia jo?

Manau atsakymą aš giliai širdį gerai žinojau, ir jis manęs nė kiek nedžiugino. Viskas tik iš išskaičiavimo , o man net nereikėjo jo pinigų. Sutikau su viskuo tik dėl to ,kad būti jo namuose , šalia jo.

Žinau – kvailė , bet ...

Nebebuvau tokia jauna ,kad tikėčiau stebuklais. Niekas tokių pilkų pelių kaip aš šiaip sau neįsimyli. Ypač tokie kaip Danielius. Buvau tiesiog jam paranki ir naudinga.

Tiesiog naudinga...

Dieve , kokia kvaila vėl pasijutau.

Čia pat , užsidengiau delnais veidą ir pravirkau. Iš beviltiškumo , iš bejėgiškumo ir gailesčio, žinoma sau.