Rugilė

Rugilė

Lietingas rytas. Vos pramerkus akis, išgirdau lietaus lašus barbenant į mano kambario langus. Koks gražus garsas mano ausims pamaniau , visada ramindavo , ypač jei lydavo stipriai. Šį kartą būtent taip ir lijo. Apsidžiaugiau ,kad niekur nereikėjo skubėti , ir nors džiaugiausi savo laisva diena, žinojau ,kad susitiksiu šiandien savo draugę- padavėją iš kavinukės- Saulę.

Kodėl kai mudvi susitinkam visada lyja?

Ar tai mane erzino? Ne, tiesiog keistas sutapimas.

Džiaugiausi jos draugija ir laukdavau mūsų susitikimų. Turbūt todėl ,kad ji vienintelė manęs klausėsi atidžiai , nepertraukdavo ir įsijausdavo į mano pasakojimus.

Na, iki mūsų susitikimo turėjau dar visą pusdienį , bet aš nekantravau.

Šokau iš šiltos ir patogios savo lovos taip , tarytum jau vėluočiau, ir vėl staiga prisėdau.

„Kvailė“- pamaniau , elgiuosi kaip maža mergaitė.

Bet kita vertus, Saulė buvo vienintelė mano draugė , normalu , kad džiūgaudavau kaip mažas vaikas prieš mums susitinkant.

Taigi , susitikimui aš buvau pasiruošus daugiau nei pieš dvi valandas. Mano nuotaiką pastebėjo visi , net prižiūrima mano tetulytė. Visada ja taip vadindavau , be to , nuo tos dienos kai mudvi buvom supažindintos , pamilau ją kaip tikrą savo močiutę. Būdavau su ja nuo ryto iki vėlaus vakaro , išskyrus tas retas dienas ,kai gaudavau laisvadienius. Bet ir juos dažai praleisdavau namie , su ja.

-`Kur susiruošei , į teatrą?- smalsavo senolė.

-Ne , eisiu pasimatyti su drauge. Visada laukiu susitikimo su Saule, be to ,nelabai kur daugiau ir išeinu.

Mačiau ,kaip tetulytė nuliūdo , pamaniau gal įsižeidė , kad šiandien nelieku su ja.

Bet visai netikėtai ji pralinksmėjo , palinkėdama man geros popietės.

Keista jos reakcija, bet stengiausi nesureikšminti. Matyt suprato ,kad turiu teisę bent kartais pasimatyti su vienintele savo drauge.

Jau sukausi iš svetainės ir kaktomuša susitikau su Danieliumi:

-Leidimą gavai?- paklausė jis.

Jaučiau didžiulę savo darbdavio (dabar aš jį taip vadinau specialiai, garsiai pabrėždama kiekvieną raidę), aroganciją.

-Kokį leidimą- nesupratau.

-Išeiti?

-O kieno turėčiau pasiklausti? Man šiandien laisvadienis.

Visada bijodavau Danieliaus, bet šiandien ėmė pyktis.

Pirmą kartą atsakiau grubiai.

-Man patinka.

-Kas?- vėl nesupratau jo.

-Tavo pasikeitimai.

-Kokia prasme?

-Tu jau man atsikerti.

-Aaaa, štai kas,- numykiau ir kuo greičiau pasišalinau iš prieškambario. Garsiai atidariau duris , dar garsiau jas užtrenkiau. Gal kiek per stipriai ,bet atsidūrusi lauke įkvėpiau gryno oro. Tebelijo. Ir mane ,kaip minėjau anksčiau , tai ramino.

-Palik mergaitę ramybėje.-Senolė pajuto savo anūko Danieliaus rankas sau ant pečių.

-Per vėlu ,močiutė, ji man skolinga,- atitarė Danielius, ir patenkintas pasišalino iš svetainės.

Močiutė pažvelgė dar kartą per langą ir linguodama galvą sau po nosim tyliai tarė:

-Manau bus įdomu , viskas tik prasideda....

Su Saule mudvi turėjom susitikti toje j pačioj kavinukėj kaip visada. Po kelių mūsų draugystės mėnesių , nusprendėm ,kad kavinukę , kurioje ji dirba, savo susitikimams pakeisim kita, ir abi tuo džiaugėmės.

Į kavinę mano geriausia draugė įžengė su vieninteliu žmogumi ,kurio nesitikėjau čia sutikti – Danieliumi, kuri tapo mano darbdaviu, ir kurio namuose šiuo metu gyvenau.

Maniau ,kad sapnuoju , bet aš nustebau. Ir tai nebuvo nustebimas iš laimės. Supratau ,kad kažko aš nežinojau. Vėl pajutau pyktį. Kas čia po galais vyksta? Kas vyko man už nugaros?