Pėdos smėlyje

Birželio pirmoji ...

Danguje tikra vasara , ir nors ten kur gyvenu dažniau lyja lietus, nei šviečia saulė, šiandien tikrai šilta. Norisi nusimesti megztuką , ir jį netyčia pamiršti. Norisi šaukti , gal kiek apsimestinai, kad viskas gerai, o vasara tikrai atėjo , atnešdama šiltą orą , ilgus vakarus ir nerūpestingą laiką.

Jausmas tikras, daug detalių iš vaikystės. Emocija, ir tas pats nepaaiškinimas jaudulys viduje.

Kažkada aš apie tai parašysiu,-

Kada nors, vieną dieną , suguls daugybę žodžių į vientisą ilgą tekstą, į naują istoriją, į ilgus ir trumpus sakinius. Į knygą.

Kada nors viskas susilies į viltį , į tikslą , į svajonę ir drąsą.

Ir taps tai kasdienybė, realybė. Tikra ir neperdėta.

Virs tikrovė.

Kartais reikia tylos, kad prasidėtų viskas iš naujo. Reikia tam ,kad viskas pasikeistų, kad ateitų nauji supratimai ir naujos patirtys.

Dar reikia tikėjimo ,

Savos vidinės ašies ir ramybės.

Tikros, vidinės, išjaustos.

Reikia tiesos, kuria tiki , reikia istorijos , kurią kuri....

Mano kiekvienas rytas prasideda jau kitaip. Visada širdyje , pasirodo , tai žinojau. Ir giliai , kažkur labai giliai , tai jutau. Savo svajonėse tai piešdavau gražiausiomis spalvomis, o kartais net įkvėpdavau oro , kvepiančio kitaip.

Žinoma , tada , aš nesuprasdavau kas tai ir iš kur tas jausmas toks stiprus.

Nusispiriu batus , lygiai taip pat , kaip darydavau savo galvoje daugybę kartų. Pajaučiu šiltą vakaro smėlį tarp pėdų pirštų ir mano veidą nušviečia šypsena. Norėjosi daug daugiau , bet mane stabdydavo seni įsitikinimai.

Džiaugiuosi , kad ir tai aš pakeičiau.

Nugara nubėga šaltukas ir pasišiaušia oda. Rytus keičia vakarai , sulėtėjęs tempas ir leidimas sau būti.

Ore tvyro tyla...

Aplinkoje tvyro ta pati tyla.

Ilgos tylos minutes , savyje.

Naujos užrašytos istorijos pradžia.

Ir kaip gimsta naujos istorijos? Iš kasdienybės , iš mažų detalių , pastebimų visai netyčia, iš nuojautos , iš pajautimo , iš emocijos. O juk , būna , tyli savaitę , mėnesį , kad įsikvėptum , stebi visą aplinką ir dažnai ieškai. Smulkmenos, bent mažiausio „ kabliuko“... Sako , kas ieško, tas randa. Ką matai aplink ?

O tos istorijos dažnai tokios saldžios ir su laiminga pabaiga. Nuspėjamos ir žinomos. Vienodos ar bent panašios.

Geros tos ,kurios „ kabina“ , tos , kurių neįmanoma „paleisti“ .

Geros tos , kurios tikros , geros tos , kurias pabaigus , vis tiek atsimeni.

Užrašykit savo istoriją pirštais, klavišais, ar paprasčiausiais poelgiais. Tegu būna saldu , bet visada nuoširdu, tegu bus tikra...