top of page
Search

Nauji gyvenimo posūkiai. Tęsinys

Mano ryžtas, kitą rytą, buvo ženkliai sumažėjęs, vieną minutę išsigandau, kad jis per naktį iš vis išgaravo. Bet papusryčiavus ir gavus savo kofeino rytinę dozę , ryžtas atsibudo iš gilaus nakties miego.

Vienu metu aš net susijuokiau, pagalvojusi apie save , ir apie tai ,kaip dabar gyvenu. Vieniša, bet nesijaučiau blogai. Už nieką ir prieš nieką nebuvau atsakinga, bet tuo pačiu supratau, kad taip ilgai negalėsiu gyventi. Tiesiog velniškai reikia pinigų, mano santaupos tirpo kasdien ir aš turėjau imtis kažko, kas leistų man čia toliau gyventi. Kitu atveju turėčiau grįžti ten ,iš kur tiek metų veržiausi pabėgti...

Rytinė saulė žadėjo gražią dieną, žuvėdros tapusios mano kaimynėmis, kantriai laukė , kol pasidalinsiu savo pusryčiais, o aš mėgavausi , kaip ir kasdien, jų draugystę.

Aš pirmą kartą, kaip minėjau, tokį ilgą laiką buvau viena. Kiekvieną dieną leisdavau tik su savimi, ir pirmą kartą gyvenime manęs tai netrikdė. Buvau pavargusi nuo pačio savo gyvenimo ir nuo pačios tokios savęs- daug metų išsigandusios , netikros ir jaučiančios bet kur pavojų.

Nusprendusi šiandien pabėgioti , nieko nelaukusi išsitraukiau savo sportbačius. Plaukus surišau į arklio uodegą ir užsimaukšlinau savo mėgstamiausią megztuką , aukštu kaklu. Pamaniau , kad bėgiojimas praskaidrins man mintis ir padės sukurti planą, ką toliau gyvenime veikti.

-Aš pasiruošusi, - prabėgom į veidrodį tariau sau ir paskui save užtrenkiau duris.

Tik užtrenkusi duris ,iš karto supratau , kad raktus palikau viduje- savo bute, o atsarginio aš neturėjau. Greit perbėgau mintyse planą- veiksmų seką ir galimus variantus , kaip galėčiau pakliūti į savo nuomojamą butą. Mano butas buvo antrame aukšte ir man vienintelė kilusi mintis- lipti per pirmo aukšto balkono turėklus į savo butą. Vienintelis geras dalykas buvo tame- kad visada laikydavau atvirus savo buto langus, ar balkono ,šiuo atveju- ačiū dievui- duris.


Apie pabėgiojimą pagalvosiu vėliau, dabar turėjau grįžti į savo būtą ir saugiai pasiimti namų raktus.

Išėjusi į lauką, porą kartų įkvėpiau. Giliai , sulaikant kvėpavimą, pajaučiant gryno oro gūsius. Paskui pažiūrėjau į langus, iš pradžių savo , paskui į kaimynų balkoną , ir nusprendusi ,kad ne per aukštai ,nieko nelaukusi priėjau arčiau . Užsikabinau rankomis už turėklų ir pasispyriau nuo žemės. Pastebėjau , kaip keli praeiviai į mane žiūrėjo, nedrąsiai lenkdami mane iš tolo , lyg paklausė ar nereikia man pagalbos, bet aš tik mandagiai sušukau “ ne , ačiū „ ir greičiau norėjau , kad jie eitų savo takais.

Pasispyriau tiek, kad nebejaučiau žemės, dabar jau ir kojomis užsikabinau į turėklus ir bandydama kuo stipriai laikytis , planavau ,kitą savo pasišokimą. Tik visai nejučia, akys nuslydo į kaimynų langus. Stabtelėjau , man pasidarė įdomu, iš pradžių grynai tik smalsumo vedama, norėjau pažiūrėti kaip apstatytas kaimynų butas. Dar tvirčiau įsikibau į turėklus ir pritraukiau veidą taip ,kad būtų patogiau įžiūrėti.. Gražu- pagalvojau , ir akimis apžvelgiau visą kambarį, taip pat dalį prieškambario ir virtuvės- baldai nauji ir matyti ,kad labai brangūs- patogios didelės , senovinio stiliaus sofos, bylojo apie interjerą ,kurį kuria turtingi žmonės.

-Ir ką tokiame žvejų miestelyje galėtų veikti tokie turtingi žmonės?- sau po nosimi ištariau aš.

-Atleiskite panelė,- sukrenkštė man kažkas visai arti veido.

Tik dabar , atsisukusi kiek kairiau , aš pamačiau buto šeimininką, ir tik naiviai tikėjausi,, kad frazės apie tai kokie jie gali būti turtingi , tikiuosi jis negirdėjo.

-Ar galiu jums kuo padėti? Ar neradote kito būdo ,kaip apžiūrėti mano namus?- pajutau ironija kaimyno balse.

Susikeikiau , ir mintyse jau norėjau save išpeikti , bet kuo mandagiausiai atsakiau:

-Sveiki ,aš jūsų kaimynė iš viršaus...

-Labai įdomu.. Ir ką mano kaimynė iš viršaus čia veikia?

-Bandau patekti į savo butą, išbėgdama užtrenkiau duris, o raktas liko viduje, dabar turiu bėdų ,kaip patekti į savo namus.

Rankos pradėjo tirpi , kojos įsispraudusios į turėklus – taip pat, bet aš badžiau didvyriškai to neparodyti.

-Aaaa, - nutęsė mano kaimynas. – O jūs kitą kartą , kai norėsite užsitrenkti buto duris, žinokite , kad atsarginis raktas yra pas butų namų prižiūrėtojus, kurie budi visą parą , tik įėjus i laiptines.

- O velnias, - nusikeikiau,- Rimtai?

-Kuo rimčiausiai, -dabar kaimynas jau bandė sulaikyti juoką. Jis vienoj rankoj tebelaikė kavos puoduką, o kitoj rankšluostį. Galėjai suprasti ,kad ką tik po dušo jau vien iš to ,kaip gražiai krito jo šlapi plaukai sruogom . jis kaip tyčia , numanydamas , kad apie tai kaip tik galvoju , juos perbraukė, kaip berniukas , nužengęs nuo žurnalo viršelio, rankšluostis nuslydo ant žemės. Nežinau , ar jis tyčia taip pasielgė ar ne, bet mane tai trigdė.

- Aš atsiprašau...- vėl nutęsiau, ir jau nušokau atgal ant žemės , paleidusi kaimyno balkono turėklus.

- Ar nesusižeidėt?- jau dabar pakėlusi galvą, pamačiau jį stovintį prie pat balkono atbrailos.

-Lyg viskas gerai, - atsakiau, valydamasi supurvintas savo kelnes, jutau , kaip tvinksi mano pėdos nuo šokimo į žemę, bet to nenorėjau parodyti.

-Užeikite, užplikysiu jums pačios skaniausios pasaulyje kavos , į mainus, kad papasakosite , kaip tapote mano naujoji kaimynė, kuri pamiršta pasiimti savo namų raktus.

- Užeiti? Kur?

-Į mano butą?- šypsodamasis atsakė naujasis mano kaimynas

- Aaaa, gerai, - numykiau ,ir pajaučiau ,kaip išpylė prakaitas, kaip nubėgo kūnu šiurpuliukai ir veidą išmušė raudonis.- Bet jūs pažadėkit apsirengti,- naiviai paprašiau, jau visai nuleidusi galvą.

-Pažadu, - juoku užgožė savo atsakymą jis, bet aš gerai tai išgirdau...






66 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page