Natalija ir Ramunė
Mergaitei buvo šalta. Ji sėdėjo susisukusi į didžiausią ir šilčiausią apklotą , kaip jai tada atrodė, pasaulyje, bet šaltis skverbėsi iš jos mažos vidaus. Ir ji , net tada , praėjus kelioms valandoms , vis dar drebėjo.
Tyla , kurią išlaikė specialiai nekalbėdama, taip pat sukūrė tam tikrą ramybe alsuojančią atmosferą , bet to buvo negana.
Kažkur , už jos nugaros likęs šaltis ir pavojus jos dar nepaliko , nejautė galinti ramiai įkvėpti. Mergaitė jautė pavojų visur ir visada , todėl tokia būsena , sėdint šiltai , jai atrodė kaip netikras ir nerealus įvykis jos gyvenime.
Kai į kambarį įėjo moteris vardu Natalija – taip ji prisistatė- mergaitė vėl krūptelėjo , kaip ji pati pamanė , tiesiog iš įpročio, kad spėtų save apsiginti. Bet šį sykį pavojaus nebuvo. Buvo šilta ir jauku , kaip tikruose namuose , apie kuriuos ji svajodavo tūkstančius kartų bemiegėmis naktimis.
-Ramunė , vaikeli , nurimk gi pagaliau. Tau nebėra ko bijoti , pažadu tau, -Natalijos balsas ramino.
- Mhm- nepatikliai sumurmėjo mergaitė , vien tam ,kad atsakytų į Natalijos raminimą, ir vėl pasinėrė į savo saugią tylą.
Natalijai norėjosi guosti ir glausti mergaitę , bet gerai suprato , kad taip gali perlenkti lazdą, o tada bus dar sunkiau pelnyti jos pasitikėjimą. Su kuo galėtų apie tai pasikalbėti? Žinoma , su Rugile , bet tik ne šiuo atveju , kai Danielius gali „ pakišti „ koją. Danielius ,kuris turi didžiulę įtaką , ne tik draugystei su Rugile , bet ir pačios Natalijos kasdieniuose sprendimuose.
-Ar galiu paimti sausainį?- klausimu , Ramunė , pažadino Nataliją iš savo minčių.
-Žinoma , vaikeli, gali imti kiek tik nori sausainių,- padrąsindama Natalija pritraukė pilną padėklą sausainių arčiau mergaitės. Ramunė apsidairė. Natalijos, mažas butukas nebuvo labai jau brangiai apstatytas ,bet čia buvo jauku. Natalija , pagavus mergytės žvilgsnį , pasekė jos pavyzdžiu , ir apsidairė savo svetainėje pati.
Šviesiai dažytų sienų spalva derėjo prie baldų spalvos . Minkštos sofos , pritaikytos mažoms erdvėms , bet patogios ir kaip dabar Natalijai pačiai pasirodė , suteikiančios šilumos- kitais žodžiais jaukumo. Užuolaidos krito nuo pat lubų iki pat žemės , ir tai dar daugiau darė kambarį šiltesnį ir tuo pačiu romantiškesnį. Pačiai Natalijai visa tai patiko , ji kūrė savo erdvę ne vienerius metus , kai tik paliko savo tėvų namus. Ir nors visa tai atrodė neprašmatniai , ji savimi didžiavosi . Puoselėdama kiekvieną kampelį , ji visada mintyse įsivaizdavo ,kaip vieną dieną čia parsiveš ją -Ramunę. Pagaliau tai įvyko , bet laukia dar daugybę pokalbių ir išbandymų. Ji pasiryžusi viskam , kad ir kiek tai užtruktų . Pirmą žingsnį ji jau žengė -mergaitė sėdėjo jos svetainėje , ir kaip jai pasirodė , ramiai valgė šviežiai keptus sausainius.
-Ar aš pasiliksiu pas tave?- tiesaus klausimo Natalija nesitikėjo.
-Taip , bet dar ne šį kartą ,- bandė išlikti rami , nors viduje pajuto ,kaip širdies ritmas padažnėjo.
-Kodėl?
-Kol kas tai neįmanoma, bet aš darau viską , kad tai greičiau įvyktų.
Mergaitė vėl susimąstė. Natalija juto jos nepasitikėjimą ja ir visu pasauliu, tuo pat metu.
-Pažadu tau , tai įvyks labai greitai,- bandė užbėgti įvykiams į priekį ir tuo pačiu nuraminti mergaitę – savo dukrą.
Na štai , ir išarė tai savo mintyse. Kol kas garsiai apie tai nebuvo galima kalbėti , ypač čia ir dabar su pačia Ramune.
Nebuvo galima su niekuo apie tai kalbėti. Tai suteiktų tik problemų , bent jau šiuo metu. Ir kaip ji visa tai išlaikys viena , savo viduje.
Dėl Ramunės. Dėl jos ji padarys viską . Nebe tiek jau daug ir liko....