Search

Laurita

Mergaičiukė stovėjo visai nejudėdama. Rankoje laikė skėtį ir atrodė , kad jau seniausiai virto nejudančia statula. Tik vėjas plaikstė jos ilgus plaukus, o pažiūrėjus į mergaitės aprangą , kūnu perbėgo šalčio banga. Šalti lietaus lašai lietė jos veidą, bet ji net nesiruošė išsiskleisti skėčio. Nežinau ar deja, ar kaip tik gerai , bet ji atrodė nepalaužiama.

Stebėjau ją . Ilgai. Pati stovėjau vienoj vietoj nežinia kiek jau laiko , bet pajudėti nenorėjau. Tik dar labiau susiskliaučiau paltuką ir vėl pajutau nugara šalčio prisilietimą.

Kažin ,kiek jai metų. Jutau stiprų norą prieiti ir užkalbinti. Atrodė visai dar vaikas- paauglė. Iš aprangos galėjai spręsti ,kad gyvena nelabai pasiturinčiai , bet iš tiesių pečių matėsi ,kad jai tai nelabai rūpėjo. Arba... Arba , ji tai labai gerai slėpė.

Vis dar tvardžiau norą prisiartinti , bet ką jai pasakyčiau?

Kokia ji panaši į Lilią – lyg sesuo dvynė.

Vis tik aš nusprendžiau prieiti, man nerūpėjo sustiprėjęs lietus, ir tai ,kad turbūt permirksiu kiaurai.

Ėjau neskubėdama, lyg bijodama ją nubaidyti , kaip mažą sužeistą paukštuką. Sužeisti greitai nepaskrenda, bet ji ne paukštukas ir turbūt visai ji nesužeista, nebent viduje, kur taip pat šito niekas nemato.

Priėjusi sustojau priešais. Mergaičiukė pakėlė akis- mačiau kokios jos mėlynos ir didelės. Akyse atsispindėjo skausmas ir liūdesys.

Stovėjom , nežinojau ką sakyti.

Bet ir trauktis aš nenorėjau.

Ji prabilo pirmoji:

-Poniutė , ko jums reikia?

-Sušalsi....- lyg tarp kitko pasakiau , ir pačiai pasidarė gėda.

- O koks jums skirtumas? Neturit ką veikti?

-Turiu. Dar ir kaip turiu- atšoviau.

-Tai kokių velnių čia stovit?

-Tu man rūpi...

Mergaitė pradėjo juoktis isterišku juoku ir man pasidarė dar baisiau.

-Lilia, - prisistatė ji.

-Ką?- pasimečiau.

-Lilia, - pakartojo ji ramiu balsu.

-Juokauji?

-Kodėl turėčiau?

-Nes tai ne tiesa.

-Iš kur jus žinot kas yra tiesa?

-Manau tu turi sesę dvynę.

-Ne, aš neturiu šeimos.

-Gal norėtumei valgyti?

-O ką pamaitinsi?

-Žinoma.

Lietus visai įsismarkavo ir dabar šilti pietūs jaukioje kavinėje buvo pats geriausias dalykas mudviem.

Ji lyg tarp kitko pagaliai išskleidė skėtį ir pakvietė mane arčiau.

-Sušlapsit , poniutė,- tyliai tarė ji.

-Aš nebijau,- atsakiau, ir pažvelgiau jai į akis. Išvydau nedrąsią šypseną ir spėjau ,kad mūsų laukia įdomus pokalbis. Net nežinojau nei apie ką , nei kodėl , bet ištiesiau ranką parodydama kelią ir įsikibau mergaitei į parankę.

Ačiū dievui , kavinukė buvo vos už kelių šimtų metrų, ir vos praslinkus dviem minutėms , mes jau įsiveržėme į šiltą patalpą, kvepiančia maistu ir tikra kava.

-Prisėskim toliau nuo lango ,- pasiūliau.

-Kaip pasakysit , poniutė,- vėl išvydau nedrąsią jos šypseną.

Prisėdom.

-Ar galiu pavaišinti šilta arbata ir pietumis?

-Geriau taurę vyno,- atšovė ji.

-Bet tau negalima,- jau puoliai prieštarauti.

-Kodėl?

-Nes tu nepilnametė.

Kavinė nuskambėjo skaidriu mergaitės juoku.

-Kas jums taip pasakė?

-Na... Tavo išvaizda ir... O tu pilnametė?

-Senai, ar parodyti pasą?

-Prašyčiau. Jei jau girdau tave , tai noriu būti tikra ,kad tu suaugusi.

-Prašom.

Lilia iš savo džinsų galinės kišenės ištraukė pasą ir padėjo ant stalo priešais mane. Paėmiau, dokumentas buvo drėgnas nuo permirkusių džinsų. Aš atverčiau lapą , kur surašyta visa informacija. Akimis susiradau gimimo datą- du tūkstantųjų gegužės dešimta.

Jaunutė, nors ir pilnametė , bet tikrai jauna.

Vardas -Lilijana .

Pavardė- Gailė, bet tai manęs nedomino.

Lilijana...

Sutapimas, kitaip nepavadinsi.

-Lilijana, tu pilnametė, nors ir jaunutė, bet tikrai ne keturiolikos.

-Tikrai ne, poniutė.

-Kodėl taip mane vadini?

-Matosi iš išvaizdos.

-Ką gali iš išvaizdos pasakyti?

-Daug galima pasakyti.

-Pasakyk.

-Gerai , tik aš labai noriu valgyti.

-Gerai , pirmiausia pietūs, paskui pokalbis.

-Tinka, ir nepamiršk taurės raudono vyno.

-Sutarta, kitaip pokalbis bus oficialus?

-Galima ir taip sakyti.

Užsisakėm abi vienodai- lašišos kepsniai ir vynas. Baltas tiktų labiau, bet kur taisyklės kurios mums galiotų? Jų nebuvo.

Kai užkandom aš vėl paklausiau:

-Pasakyk , ką gali nuspręsti žvelgiant į žmogaus išvaizdą?

-Manau daug ką, - atsakė Lilijana.

-Tikrai? O aš maniau ,kad viską išduoda akys?

-Tai taip pat tiesa.

Palinkčiojau galvą kaip kokia senolė, o ji manęs paklausė:

-Tai ką išduoda mano akys?

-Jos liūdnos, manau tau skauda , labai skauda. Ten , iš vidaus , iš labai labai giliai , iš pačios širdies .

Tyla. Ji tylėjo , aš jos neskubinau. Laukiau. Žinojau ,jei reikės , sužinosiu Lilijanos istoriją.

Mano kantrumas davė rezultatų, ji prabilo. Iš pradžių tyliai , lyg bijodama , kad kas nors išgirs, paskui kalbėjo drąsiau , bet balsas išliko tylus. Kai kada reikėjo gerai įsiklausyti ką ji sako, bet aš jutau gilią pagarbą , kad galiu išgirsti jos istoriją. O ji pradėjo nuo pradžių:

-Pirmą kartą iš namų išėjau keturiolikos. Antrą- penkiolikos, ir daugiau ten negrįžau. Niekada. Gyvenau kur papuolė ir pas ką papuolė, dirbau ką galėjau ir kada galėjau. Septyniolikos pastojau, bet kūdikio netekau neštumo metu.

-Kaip gyveni dabar?-pertraukiau ją.

-Geriau, dabar bent galiu išsinuomoti butą ir turiu darbą. Gyvenu viena, ir tuo labai džiaugiuosi.

-Kodėl?

-Nepasitikiu žmonėmis. Vienintelis žmogus ,kuriuo galiu pasitikėti esu aš pati. Daugiau niekuo.

-Manau tu klysti.

-Manau klystate jūs, poniutė.

-Aš Laurita,- pasakiau savo vardą.

-Malonu, bert man patinka jus vadinti poniutė. Žinoma, jei neprieštarausit.

-Ne, neprieštarausiu, nors man poniutė atrodo labai jau nedraugiškai.

- Tai oficialu, juk sakiau ,kad neturiu draugų ir jų neieškau. Aš vienišė.

-Aišku, tik ar laiminga? O gal tiesiog tai neigi , nes skauda?

-Pripratau.

-Prie ko pripratai? Prie skausmo? Liūdesio? Vienatvės?

-Prie visko. Kai esi viena nereikia niekuo tikėti ir nieko nesitikėti.

-Nesutinku - tyliai pasakiau.- Man atrodo tu vieniša.

-Neneigiu to, bet man taip paprasčiau.

-Gal tu ir teisi...

Gal tu ir teisi. Nutilau ir susimąsčiau. Gal iš tikrųjų kai esi vienišas mažiai skauda? Gal mažiau rūpi , mažiau bėdų , mažiau reikalų. Ir ramybė , tyla visada šalia. Gali mėgautis tuo ištisai, kiauras dienas, kiauras naktis. Kada tik panorėsi , kada tik užsimanysi.

Mažiau skauda-kai tave išduoda, kai tave palieka, kai tau meluoja, kai tavim netiki , kai tave pamiršta, kai tavęs negirdi ,kai nepateisina lūkesčių , kai nemyli , kai negrįžta , kai nenori.

Kai esi viena tai remiesi tik savimi , tiki savimi , myli save . kai esi viena – nėra kuom nusivilti , nėra ko laukti. Turi begales laiko ir gali rūpintis tik savimi. Ir viskas. Čia ir viskas baigiasi. Ar tokia gyvenimo prasmė.

Man ėmė kauptis ašaros, supratau ,kad nebesusilaikysiu ir tuoj pat pravirksiu. Iš pradžių susigėdau , bet paskui suvokiau ,kad nėra ko gėdytis. Užsidengiau rankomis veidą ir prapliupau ,kaip tas lietus už lango ,kuris niekaip nesibaigė. Aš verkiau , Lilijana laukė. Nežinau kiek praėjo, bet kai pagaliau nustojau , ji tyliai tarė:

-Mes turim reikalų , poniutė. Eisim gelbėti tavo pasaulio.

Aš nusišypsojau , per vis dar šlapias akis , pažvelgiau į ją- lyg į išsigelbėjimą, kuris nusileido kaip iš dangaus- visai netikėtai ir nelauktai. Net nenutuokiau , kaip ji žada gelbėti mano pasaulį ir kodėl , bet supratau ,kad mes viena kitai esam be galo reikalingos. Ji gelbės mane , aš padėsiu jai. Kol kas neturėjau plano kaip ,bet padėsiu.



7 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau