Kelias...

Kai save „ pameti“ ir nežinai nuo ko pradėti... Kai išaušta eilinė , apsiniaukusi diena , ir žadą lietų iki vakaro... Kai nekyla rankos ir nėra motyvacijos... Tada dažniausiai ateina būtent tie žmonės arba tos aplinkybės , kurios skatina kažką keisti arba kažką įžvelgti. Ateina naujas pojūtis kūrybai , gražiems mažiems dalykams , sugalvotiems spontaniškai , tokiems , kurie džiugina ne vieną praeivį gatvėj. Arba dar geriau – džiugina žmones tavo gyvenime. Dažniausiai ateina , žinoma, gan artimi , kurie nujaučia iš pirmo žodžio tavo nuotaiką ar dienos planą, kurį tik pradėjus pasakoti , žino pabaigą. Kai ištartas žodis , pradėtas sakinys yra baigiamas kartu , audžiant tą pačią mintį ir tą patį vaizdinį. Kas tai? Pajautimas... Noras susigrąžinti būseną, kurioje jauku... Skatinimas, nes tavimi tiki.. Laukia , ir palaiko..

Kiekvienas žingsnis ,kuriame klupai ir atsitiesei – nauja pradžia .... Tavo , - Mano,- Tikėjimas savimi ir tik savimi , nesižvalgant į šalis , tam ,kad kas nors pagirtų... Tavo kelias,- Mano kelias,- Kiekvienas savo ritmu ir savo tempu, savu keliu , savu tikslu .Dėl savęs , dėl kitų , už kitus...