Kai gimsta herojai naujoms istorijoms

Rugilė.

Maniau , kad tai bus vienas vienintelis kartas , kai pasielgsiu kitaip nei dera. Kitaip nei mane mokė ir kitaip nei aš maniau ,kad reikia. Taip, aš bijojau .Labai ... Bet šį kartą aš norėjau išeiti iš proto . Norėjau pajausti tai , ko niekada nejaučiau.

Sėdėjau miesto kavinėje, baigdama savo juodąją kavą . Dar kartą akimis peržiūrėjau savo rytdienos dienotvarkę. Taip , taip . Aš buvau tokia pareiginga , o dabar , metusi visus savo darbus , išvažiuoju visam savaitgaliui. Visam savaitgaliui - į kitą miestą ,į pirmą pasimatymą , į viešbutį . Paliksiu visus savo darbus , šeštadieny! Aš nenuvyksiu į advokatų kontorą, pirmą kartą per dešimt metų. Taip , tiek metų aš dirbau vienoj vienintelėj vietoj , kurioje atlikau ir praktiką po studijų. Juk aš nemokėjau bent kažką keisti savo gyvenime ir daryti ką nors kitaip. Nors truputį kitaip, nei kad visi kiti daro.

Aš nėriau į naują nuotykį visa širdimi , visa savo savastimi. Kaip aš nekenčiau tos minutės , kai tame bare susilažinom su draugėm . 0 dieve. .. Ir kam man to reikėjo? O dabar sėdžiu kaip kvailė ir baigiu kelnes privaryti iš baimės ir nežinojimo kas bus.

Man trisdešimt penkeri. Aš gyvenime nė karto nenusižengiau taisyklėm . Nė vienai. Taip. Na ir nuoboda, ar ne? Visada dariau kaip sakė tėvai , mokytojai , kaip buvo galima. Pagal senai nusistovėjusius šablonus ir visuomenės taisykles.

Ir vis tik , mano galvoje dabar mintis tik viena – O dieve...Prisidirbau ir nemačiau kelio atgal.

Dar , manau būtina paminėti, kad aš iki šiol gyvenau su savo tėvais , buvau niekada netekėjusi ir neturėjau vaikų. Štai taip , dabar tikriausiai jau apie save papasakojau viską. Nors ne , yra dar kelios smulkmenos:

Aš lankydavausi bibliotekose , koncertuose ir teatruose, buvau kultūringa ir išauklėta.

Vakarus ir savaitgalius leisdavau namie , o kaimynai mane vadino pilka pele- žinoma tyliai , man už nugaros. Gyvenau mažame miestelyje ir niekas jau nebetikėjo , kad aš, tai jau aš!!! Kada gal dar ištekėsiu.. Maži miesteliai , žinoma turi ir savo privalumų , bet turi ir trūkumų . Na , pavyzdžiui tokių , kad visi viską žino. Viską , tai ir turiu omenyje viską.

Dar aš nešiojau juodus ilgus sijonus , arba sukneles , regiausiai pareigingai ir neiššaukiančiai.

Nenaudojau makiažo . O plaukus? Savo ilgus plaukus rišdavausi į stangrų kuoduką. Atrodžiau kaip istorijos mokytoja , o iš tikrųjų buvau advokatų kontoros sekretorė.

Tiesa , kartą atėjęs klientas , pasakė man komplimentą , ir tada man nušvito visas mėnuo!! Net ištisas mėnuo . Manau buvau įsimylėjus, bet po mėnesio supratau ,kad tas ,nežinomu vardu, klientas tikriausiai jau nebegrįš.

Taigi , aš ruošiausi į savo pirmąjį gyvenime pasimatymą visam savaitgaliui.

Aš – Rugilė. Nežinau ar vardas man patiko. tėvai tokį išrinko , nes kai gimiau , pievose žydėjo rugiagėlės. Keista asociacija , bet į tai stengiausi nesigilinti ir niekada neklausiau kas iš tikrųjų juos tame mano varde sužavėjo.

Ko turėjau – tai draugių. Viena jų – Saulė , mano bendradarbė. Mes skirtingos. Ji stilinga, graži ,patraukli. Ji traukė vyrų dėmesį ir mokėjo gražiai kalbėti. Saulė padeda man pasiruošti savaitgaliui.

Supratau , kad laikas judėti , ir iš kavinukės , kurioje vis dar tebebuvau ,susiruošiau namo. Ėjau neskubėdama, oras kvepėjo gaivumu , ir šildė pavasario saulė, buvo ankstus rytas , ir aš guodžiausi tik maža viltim , kad turiu dar daug laiko. Beveik visą dieną, be to manęs dar laukė kirpykla ir draugė , kuri tikėjau , dar kartą mane įkvėps ir neleis pabėgti .O pabėgti aš norėjau. Man buvo nesmagu ir gėda. Visai nepasitikėjau savimi ir pati save laikiau žiopla...