Search

Ištrauka iš romano

Lėtai slinkau tuščiais namais , ir jaučiau ,kaip spengia ausyse. Dideli namai ne visada jaukūs, pagalvojau ,ir čia pat pakėliau savo akis į lubas. Aukštos , išpuoštos senoviniais ornamentais , tviska ,beje , kaip ir visas namas. Pastoviniavau kiek neskubėdama, leisdama sau apsižvalgyti ,norėdama priprasti prie prabangos , kuria, atrodė , kad alsuoja kiekvienas namo kampelis. Kiek pastoviniavus , žengiau kelis žingsnius toliau. Neskubėjau , nebuvo reikalo , be to aš ir nenorėjau niekur skubėti . Šalia prabangos jausmo jutau ir kitą- tuštumos. Mano žingsniai lėti, ir nors stengiausi nesukelti triukšmo , jų aidas nuplazdėdavo atviromis erdvėmis.

Atvėriau pirmas pasitaikiusias duris , ir patekau į patalpą -salę. Čia taip pat buvo tuščia , bet jauku. Keistas jausmas- tarytum šitas kambarys pasakoja visai atskirą istoriją , skirtingai nei visas namas. Žinoma aš dar neapėjau viso namo , bet nuomonę jau susidariau. Sunkios užuolaidos krentančios per didžiulius langus ,suteikė pilnumo pojūtį. Kampe stovėjo fortepijonas, juodas, matėsi ,kad brangus. Kaip ir visi daiktai name.

Lėtai priėjau , vedama smalsumo. Jaučiau ,kaip jaudinausi ,širdies padažnėjęs pulsas tai tik patvirtino. Bet aš nekreipiau dėmesio...

Paliečiau ranka fortepijoną...

Iš pradžių patį paviršių , perbraukiau dangtį , ir jį pakėliau. Tą patį padariau su klavišais- nubraukdama dulkes, perbraukiau pirštais juos ,išgaudama vientisą garsą. Išsiderinęs – nusprendžiau. Pajaučiau kaip spaudžia sunkios kambario sienos ,ir širdį dar kartą suspaudė jaudulys.

Intuityviai prisėdau ir pradėjau groti senai mokamą melodiją, dar iš tų laikų , kai paauglystėje mokiausi muzikos mokykloje.

Suskambus pirmiems muzikos garsams ,pajaučiau palengvėjimą ir kūną užplūdusią šilumą. Aš atsipalaidavau , įsijaučiau ir net nepajutau ,kad esu stebima.

Išsigandau ir greitai pašokau taip nuversdama kėdę , ant kurios ką tik sėdėjau. Tarpdury pamačiau Danielių .Stovėjo sukryžiavęs rankas ant krūtinės ir net nemanė būti mandagus. Veidas buvo rimtas , lūpos kietai sučiauptos , nesimatė net menkiausios šypsenos. Akys rūsčios , kas mane dar labiau išgąsdino.

Pati stovėjau susidrovėjusi ,kiek nuleidusi akis . Vilkėjau kuklų savo juodą megztuką ir džinsus. Sunėriau rankas ir nuleidau jas . Laukiau. Tylėjau aš , tylėjo ir jis , tarytum bandydamas mano kantrybę ir žinoma , drąsą.

-Patiko?- pagaliau paklausė?

-Kas,- nesupratau klausimo.

-Fortepijonas?

-Aaa, fortepijonas... Taip ,žinoma, - aš dar labiau pasimečiau.

Norėjau susmegti į žemę , tiesiog čia ir dabar. Pajaučiau ,kaip kaista veidas ir raudonuoja skruostai. Man pasidarė labai gėda , net nežinojau kodėl...

Iš tikrųjų žinojau – aš gėdinausi Danieliaus, ypač po praeitos savaitės nuotykio.

Pati sau atrodžiau neišmanėlė ir neturinti visiškai patirties. Vėl save pati žeminau , nors Danielius kol kas neištarė nė vieno žodžio. Tiesą sakant ,aš laukiau bet kokios jo replikos , beveik jau pripratau ,kad girdžiu apie save ne gražiausius dalykus iš jo lūpų . Bet šį kartą jis kol kas tylėjo.

-Pagrosi man , - pagaliau vėl paklausė.

-Nežinau , aš nelabai gerai groju,- atsakiau nedrąsiai vėl nuleidus akis.

-Vadinasi pagrosi,- užtikrintai pasakė Danielius.

Mintyse keikiau save , kad vėl jam paklūstu ir neturiu jėgų pasipriešinti. Kiek dar kartų sau kvailai žadėsiu ,kad tai paskutinis kartas. Melagė , meluoju pati sau ir naiviai tikiu ,kad tai kada nors pasibaigs...

Tapau priklauso nuo Danieliaus norų , ir nemačiau išeities ,kaip iš to išsilaisvinti.

Dar kartą mintyse nusikeikiau ir atsisėdau atgal prie fortepijono. Žinoma ,prieš tai pati pasikėliau nuvirtusią kėdę...


Rugile , Rugile , ar kada išmoksi būti stipri ir atsispirti ne tik Danieliaus įsakymams , bet ir kitų žmonių žinojimams ,kaip tau reikia gyventi.



80 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau