Search

Ištrauka iš naujos knygos...Rugilė

Įėjusi į patalpą basomis, pajutau šaltas grindis. Užsukau pro galines duris , nes tik jos buvo pravertos. Vienoje rankoje nešiausi savo batelius. Apsidairiau. Buvau viena , vienintelius garsus skleidė mano žingsniai. Viduje buvo vėsu , ir mano rankomis perbėgo šiurpuliukai, bet aš nekreipiau dėmesio.

Priėjau prie suoliukų eilės , ir čia pat prisėdau. Susinėriau rankas ir užsimerkiau . Nežinia kodėl- bijojau pravirkti, todėl užsimerkiau. Lygiai taip pat stipriai suspaudžiau lūpas , o rankos nejučia pakilo man prie veido.

Sekundė...

Rankomis užsidegiau akis ir pravirkau. Giliai ,su rauda iš visos krūtinės.

Staiga pajutau ranką ant savo peties ir krūptelėjau. Išsigandau. Bet man nebuvo gėda. Pakėliau savo ašarotas akis ir pamačiau šalia manęs stovintį vyriškį- jauną kunigą. Spėjau ką tik tapusiu tuo- kuo yra.

-Tyloje , pravirksta ne tik akys, bet ir širdis,- tarė jis man pusbalsiu.

-Mhm , trumpai ištariau , ir tik palingavau galvą.

-Ašaros gerai . Kai išsiverki -palengvėja,- vėl kalbėjo jis.

Aš visa širdimi troškau ,kad jis nueitų ir paliktų mane vieną.

-Verk , - vėl trumpai tarė ir lėtais žingsniais nuėjo palikdamas mane. Tarytum ,ką tik būtų perskaitęs mano mintis. Ant suoliuko , kuris taip pat man pasirodė šaltas ir nepatogus.

„Ko aš verkiau“?- paklausiau savęs pati.

Atsakymą , žinoma, aš žinojau , bet man lengviau netapo.

Dar kartą užsidengiau akis. Šį kartą ašarų nebebuvo . Buvo tik gailestis , kuriuo aš nesugebėjau atsikratyti . Žinojau ,kad kol kas nieko negaliu pakeisti , bet galiu tai tiesiog išbūti – išlaukti.

Pasižadėjau sau niekada nebeatverti širdies . Niekada. Kai nejauti – neskauda. Kai nesitiki – taip pat neskauda. Ir kai neapsikvailini – neskauda .

Užverti širdį- buvo naujas mano tikslas. Visam...




28 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau