Iš prisiminimų skrynios

Mano gyvenimo stalčiuose sugulė istorijos.

Skirtingos:

Trumpos,

Ilgos,

Nuobodžios,

Neįdomios.

Linksmos,

Gražios,

Netikėtos,

Užburiančios,

Įkvepiančios...

Norėjau pradaryti vieną iš stalčiukų, žinojau ką pasirinkti. Pirmiausia nuo „gyvenimo spintos“ nubrauksiu dulkes.

Jaučiu , kaip trokštu gaivos. Norisi kvapo , padvelkiančio visur švara . Jaučiu , kaip atėjo laikas naujovėm , bet pradėsiu nuo dulkių, kurios pasidengusios storu sluoksniu vis dar guli ant gyvenimo paviršių , kuriais kasdien lėtai vaikštau...

Pirštu liečiu viską kas nebe tikra. Liečiu – valau ir žinau ,kaip viskas keičiasi.

Treptelėju koja tik tam ,kad sukelti dulkių sūkuriai greičiau išsisklaidytų. Ir jie sklaidosi ,tolsta aplinkoje ir pamažu nyksta. Neskuba jie, neskubu ir aš .

Leidžiu sau būti ir leidžiu sau viską išjausti.

Išsitrauksiu pirmąją istoriją , ir čia pat ,ant šaltų gyvenimo grindų , dar kartą ją išgyvensiu... Kad palengvėtų .

Kad ilgesio jausmas užleistų vietą lengvumui.

Istorija ,kurią perbėgu savo galvoje , šį kartą iš senai nutolusios vaikystės.

Nevalingai nusišypsau , paskui ašaros sudrėkina man akis, bet pasirodo nėra nuo ko bėgti . Jaučiu tik nostalgiją, ir svaigų ilgesį tų nerūpestingų laikų.

Pasirodo ten visiška tvarka ir nerūpestingumas , leidžiantis mėgautis tuo , jog esu vaiku...

Mintimis nusikeliu daugiau nei dvidešimt metų atgal. Nepamenu , kur tada mane tėvai vežėsi. Jie veždavosi mane beveik visur, tą kartą nebuvo jokia išimtis.

Susibūrimas- greičiausiai didelis , nes žmonių tiek ,kiek per tuometines miesto šventes ( na gerai ,truputi perdėtu)

Mano tėvai kaip visada -muzikuoja – groja ir dainuoja – kviestiniai muzikantai. Tais laikais -užsitarnavę savo vardą. Pamenu ,kaip kiekvieną savaitgalį turėdavo savo tuometinius pasirodymus, o žmonės juos užsiprašydavo vos ne prieš pusmetį. Net tada , jei savo darbą atlikdavai „ iš širdies“, užsakymų turėjai į valias .

Sėdžiu ant kėdės, ( turbūt šiek tiek pravira burna) pamenu stebėjau, kaip man tuo metu atrodo , pačią įspūdingiausią damą. Ji – spinduliavo kažką , kas traukė žmonės, buvo pasitempusi ir pati gražiausia : savo grožiu ji užgožė visas aplinkui esančias. Tuo metu mano supratimo – prastesnes.

O aš vis žiūriu ,stebiu nenuleisdama akių , o viduje , savo mergaitiškame pasaulėlyje trokštu tokia būti kai užaugsiu. Pajaučiu visa širdimi kokia noriu būti ir vėl žvelgiu į ją su vaikišku pavydu.

Nepamenu nei jos vardo , nei kas ji tokia buvo. Pamenu jos trykštančią energiją ir spinduliuojančią laisvę gyventi. Jos pasitikėjimas savimi užburia visus aplinkui.

Ji – vakaro karalienė...

Prabėgo daug metų , ji šmėstelėjo mano gyvenime akimirkai , bet įstrigo visam laikui mano atminty.

Nepamenu jokių kitų smulkmenų – tai tik epizodas , išsaugotas mano vaikystės prisiminimuose.

Sugrįžtu į realybę :

Vis dar sėdžiu ant tų pačių savo šaltų grindų ir suprantu , kokia ji vis dėlto buvo įkvepianti moteris, kad net ir po tiek metų aš ja ne tik pamenu , aš ja žaviuosi.

Ir čia pat , žinau pati ką reikia daryti.

Atsistoju, su lengvumu užstumiu pirmąjį stalčių , nusišypsau sau ir pasiėmusi į ranką savo raudonus aukštakulnius ,palieku prisiminimų stalčius. Trumpam , tik trumpam.

P.s. prieš daug metų , ta pati moteris , avėjo raudonais aukštakulniais. Kas žino , gal tai buvo jos sėkmės simbolis...