Search

Elegancija. Skirtingi požiūriai.





Mano vasarinės sukneles taip ir kabėjo spintoje. Praverdavau spintos duris, pasimaivydavau prieš veidrodį , pavartydavau jas – sukneles- kabančias ant pakabų nuo anos vasaros ir vėl pakabindavau ten , kur jos ramiai jau rado vietą senovinio stiliaus rūbų spintoje. Trūko spalvų , štai ką aš jau pati pastebėjau. Viskas pilka arba juoda- mano kasdienybė, mano gyvenimas, mano spinta. Visur vyravo pilka , tamsi spalva, aptraukta rūku akyse. Ech, Rugilė...


Nesupratau , ar laikas ne tas , ar nuotaika ne ta, bet vis ne taip jausdavausi , ne taip viską darydavau. Norėjosi polėkio , norėjosi naujų nuotykių ir energijos , tokios , kai niekada nepavargsi.

Nežinau kiek taip stovėjau prieš tą patį savo veidrodį , bet mane iš minčių pažadino telefono skambutis. Krūptelėjau.

Velnias , kur tas mano „ mobiliukas“ . Pasirodo, ant lovos , kuri buvo dar nepaklota, pupsėjo kitas kalnas rūbų. Mano telefonas nepaliaujamai skambėjo ir tai mane vedė iš proto. Kam manęs prireikė sekmadieny , septintą valandą ryte. Dieve , tikrai ne mano diena. Ne mano savaite . Arba ne, apskritai , ne mano mėnuo.

Pagaliau telefonas nustojo skambėjęs ir man palengvėjo. Tegu nie, net nežiūrėsiu į telefono ekraną. Apsieis ir be manęs , tam kam reikės , paskambins dar kartą.

Mintimis grįžau prie suknelių . „Tau trūksta elegancijos“ – iškilo man atmintyje , pasakyta frazė vienos moteriškės. Ar pamenu , kas ji tokia buvo? Aš jos net nepažinojau, buvusi klientė , kuri naudojosi mūsų advokatų paslaugomis.

Gal pakeisti savo įvaizdį ?

Norėjosi atrodyti „ poniškai“ , taip ,kaip atrodo tos išsipusčiusios poniutes, lydimos „brangių“ vyrų- senukų ,tinkančių ne vienai į tėvukus.

Ech , o tu - vis kartojau sau žiūrėdama į veidrodį- paprasta mergelė , dirbanti nuo ryto iki vakaro advokatų kontoroje.

Supratau , kad mane kankina mintys apie pasikeitimą ir vidinį nepasitikėjimą.

Gal pakeisti savo įvaizdį?

Norėčiau spindėti eleganciją , prabangą , pasitikėjimą . Norėjau būt ponia.

Cha , Rugile , ką nuveikei , kad taptum kitokia , kad būtum tuo , kuo nori būti.

Neturiu galimybių, – vėl sukosi mintys ir pasiteisinimai mano galvoje.

Kas galėtų man padėti?

Na, aprangą pakeisti padės Saulė. Manau ji laisvai sutiks, jai tai net patiks. O ką daryti toliau? Kur mano pasitikėjimas ir vis ta pati elegancija? Ar užteks gražiai apsirengti ir kitaip jaustis viduje.

Ir čia mano drąsios svajonės sugriuvo :

-Rugilė , vaikeli , iškepiau tau pusryčiams kaimiškos kiaušinienės. Eikš , paskubėk atšals.

Štai tokia mano realybė. Kiaušinienė sekmadienio rytais, malonus mamos balsas ir mažai elegancijos, mažai prabangos.

Ir staiga mane aplakė nušvitimas!

Eleganciją , kaip didžiausią atradimą tik dabar pamačiau savuose namuose, mamos tyliame balse, tėčio ramybėje.

Elegancija pasirodė skaniausiuose pusryčiuose ir pateiktoje su meile vakarienėje.

Savuose , jaukiuose namuose.

Ir velniop visos poniutės ,kurios vaikšto išsipusčiusios , bet jų namie trūksta paprastumo ,jaukumo ir ramybės.

Mamai pašaukiau „ tuoj „ ir išverčiau visus rūbus nuo lovos ant žemės. Susiradau savo telefoną ir ekrane pamačiau savo draugės Saulės vardą. Paspaudžiau skambinti mygtuką ir įjungiau garsiakalbį. Tereikėjo dviejų signalų ir išgirdau draugės balsą:

-Renkis Saulė, - pasakiau.- Ruoškis, už valandos būsiu tavo kieme.

-Kur? Juk sekmadienis?

-Važiuosim gaudyti elegancijos.

-Ko? Išprotėjai?

-Taip , miela draugė, aš turbūt išsikrausčiau iš proto , bet tai tik dar geriau.

-Kur mes važiuojam?

-Keisti savo gyvenimų ... Lauk ,greit būsiu.

Tada aš nežinojau , kas iš tikrųjų pakeis mano gyvenimą. Aš net neįtariau ,kad vienas vienintelis žmogus įneš į mano gyvenimą didelių naujovių. Tą sekmadienio rytą , aš tiesiog nusprendžiau bent kažką keisti. Bent jau rūbų spalvas .




14 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau