top of page
Search

Drugelio sparnai... Arba , kaip maži sprendimai, keičia gyvenimus...




O turėjau planą tiesiog pailsėti ir pabūti savo vienatvėje . Arba pabėgti nuo visko ir visų , bent vienai dienai. Maniau užsidarysiu savo mažyčiame bute, išsispirsiu iš vasarinių batelių, basa pereisiu vėsiomis buto grindimis ir susmuksiu čia pat, priešais erdvų kambario langą, savo mėgstamiausiame tamsiai žalsvame fotelyje. Man patinka šilti ir ilgi vasaros vakarai, būtent tokie ,kaip šįvakar . Jei dar pridėčiau ramybę ir tylą- būtų idealu.

Bet, mano pačios nuostabai, įvykiai pakrypo visai kita linkme. Tą aš taip pat supratau nė iš sykio. Tiesą sakant , viskas tapo aišku tik tada, kai jau buvo vėlu kažką keisti.

Dabar, žvelgiant atgalios, man tiesiog tą vakarą norėjosi adrenalino, arba ne, veikiau nuotykio. Tokio, nuo kurio pačiuožtų protas tiesiogine žodžio prasme. Būtent tai ir įvyko, bet gal apie viską pradėsiu nuo pradžių.

........


Drugelis ramiai nutūpė čia pat, ant mano jaukios virtuvėlės lango. Bijojau net sujudėti ,kad neišgąsdinčiau. Pakėlusi akis tiesiog stebėjau ir grožėjausi juo- trumpo gyvenimo akimirka- drugeliu. Kiek daug spalvų sparneliuose! Kaip ir mūsų visų gyvenimuose. Tik spalvos ne visada gražios, šviesios... Drugelis nekrutėjo- tarytum suprasdamas ,kad jį kažkas stebi. Nejudėjau ir aš, nesąmoningai norėjosi išlaikyti tylą ir ramybę , tvyrančią mano virtuvėje. Nežinau net nuo kada virtuvė tapo mano jaukiausia namų erdvė. Turbūt man pačiai, pirmą kartą gyvenime čia nieko nesinorėjo keisti. Mano draugės taip pat buvo „ įsimylėjusios“ mano virtuvę .Vakarais, degant aromatingoms žvakėms- įsitaisydavom ant patogių minkštų kėdžių ir taip leisdavom valandų valandas jaukioje prieblandoje. Kiek istorijų ir paslapčių saugo mano namų jaukiausia erdvė...

Šią šiltą pavakarę savo namie buvau viena, bet tas jaukumo jausmas niekur neišsisklaidė. Gražuolis drugys ,lyg patvirtindamas vakaro grožį , kiek pabandė pajudėt, bet matyt nusprendė ,kad pasilikti vakarinės saulės šviesoje daug patogiau.

Mano viduje nuotaika keitėsi taip greit, kad pati nespėjau susivokti. O paskui netikėtai man pačiai atsirado tiek entuziazmo, kad būčiau galėjusi perdažyti viso buto sienas. Matyt adrenalinas , pakeitęs pyktį , darė savo darbus, o manyje vėl sukilo susierzinimas. Giliai širdyje supratau priežastį ,kodėl taip keičiasi mano jausena.

Ir vėl drugelis.

Jo stebėjimas man padėjo nurimti. Nors lygiai taip pat jutau ,kad turiu teisę pykti.

Nenorėjau šiandien draugių savo namuose . Jos geros ir nuoširdžios, bet atneša per daug triukšmo, o dažniausiai viskas baigiasi vienu ar net dvejais vyno buteliais. Geriau nei šampanas, žinoma , bet šįvakar norėjosi ramybės. Gal todėl ,kad nebegirdžiu pati savo minčių. Jos dažnai susimaišo su mano draugių ir dar dažniau nebeskiriu ar tai mano pačios ar primesti kitų sprendimai.

Ir gyvenu dažnai pagal kitus, ne taip kaip norisi pačiai.

Išjungiau telefoną- niekam apie tai nepranešiau . Be jų , kelių pačių artimiausių, manęs niekas kitas šiandien neieškos. Turėjau mažai žmonių , kurie būtų manęs pasigedę, jei dingčiau vienai dienai. Didelio miesto vienišo žmogaus kasdienybė, o gal kaip tik didelis privalumas.

Namų ramybė , kuria pajausdavau tik pravėrus laukines duris, man buvo daug brangesnė, nei tušti pasisėdėjimai skirtinguose miesto vietose su „ šiaip sau „ žmonėmis, kad tik prastumti ilgus žiemos vakarus.

Taigi , rinkdavausi ramybę , jaukumą ir manyčiau patogumą. Man per akis užteko plepiųjų mano draugių , kurios reguliariai lankė mano namus- tai vienintelė vieta mieste ,kur niekas mums netrukdė.

Hmm, čia buvo lyg likimo dovana man - aš vienintelė iš mūsų trijulės gyvenau viena, savo pačios bute.

Atradimas, man pačiai naujas supratimas, kuris dar labiau pakėlė nuotaiką.. Nuotaikos , man šįvakar labiausiai ir trūko. Vargšės mano draugės- viena tebegyveno su savo tėvais ir dviem

jaunesnėmis sesutėmis, kita- turėjo vyrą , jei taip galima pavadinti, ir du , visada snarglėtus vaikus, kurie tebevaikščiojo su sauskelnėmis, nes , pasak jos, nebuvo laiko ,kada mokyti naudotis tualetu.

Gal todėl mano namai, senai tapo „susibėgimo nuo problemų „ užuovėja. Ir tebūnie, jei joms tai padeda... Tik ne šįvakar.

Šįvakar , mano galvoje ir pačios viduje kažkas pasikeitė.


Manau pyktis , kurį jutau visą dieną , atnešė naują idėją ,kurią noriu ir ruošiuosi įgyvendinti.

Nesiruošiau verkti ir savęs gailėti. Anaiptol, jaučiausi pilna adrenalino , kuris jau dabar neleido apie save pamiršti.

Dar kart pakėliau žvilgsnį į langą, drugelis ramiai tebesiilsėjo savo vietoje, o langu – anoj pusėj tysojo „šviežios“ lietaus lašų siūlės.

Iš pradžių tyliai , net negirdėjau, bet palaipsniui lietus stiprėjo , o jo ošimas tik dar labiau tiko šio vakaro nuotaikai. Saulėtą vakarą pakeitė apniukęs dangus, tiesą sakant net nepastebėjau kaip tai įvyko.

Galvoje vis sukosi nauja idėja- naujas planas, bet save dar stabdžiau. Galvojau , kad šį sykį jaučiuosi užtikrinta, bet manau ir dabar man trūko drąsos. Pradėjau jaudintis ir po gerų penkių minučių , jau mindžiau pirmyn atgal ne tik savo virtuvę, bet ir savo svetainę.

Man tik reikėjo išsiųsti elektroninį laišką, o aš vis trypiau vietoje ir nieko nedariau. Pagaliau , sukaupusi visą drąsą prisėdau prie savo rašomojo stalo ir atsiverčiau savo nešiojamąjį kompiuterį. Įrašiau adresato vardą elektroninio pašto skiltyje : Robertas Šmitas.

Beliko surinkti tekstą ir jį išsiųsti. Pajutau gerkle kylantį gumulą ir vėl atsistojau, vėl myniau savo buto grindis, lyg būčiau skaičiavus centimetrus ir tikrinus ,ar dar liko nevalytų dulkių.

Vėl grįžau prie savo kompiuterio, ekranas dar nebuvo užgesiąs , tarytum , ženklas man , kad tęsčiau ,ką sugalvojus.

Ir tęsiau.

Pirštai klaviatūroje surinko tekstą – trumpą ir aiškų : aš sutinku.

Viskas. Beliko paspausti „ išsiųsti“

Delsiau. Specialiai to nepasakojau savo draugėms. Šį kartą sprendimą turėjau priimti pati, bet dabar pradėjau dvejoti ar gerai darau. Ne! Jokių patarimų ir analizių. Tik aš ir mano nuojauta. Turiu tai padaryti. Patikrinau ar pasirašiau ir dar kartą pažvelgiau į adresato vardą- taip tikrai jis.

Paspaudžiau „ išsiųsti“.

Baigta. Arba ne, ką tik viskas prasidėjo.

O Dieve, ką aš padariau?

Turbūt didžiausią nesąmonę, kurios jau nebegalėjau pakeisti. Adrenaliną pakeitė baimė ir vis ta pati gėda. Ko bijojau? Kad palaikys kvaila ir išprotėjusia .

Bijojau atstūmimo, bijojau nepripažinimo ir pasmerkimo. Bandžiau nurimti ir suvokti ,kas labiausiai už šią avantiūrą mane atstumtu ? Bent jau dėl draugių buvau rami, o kiti ar man rūpėjo? Nelabai, tai kur buvo tikroji priežastis? Supratau ,kad manyje. Bijojau pati savęs naujos, kitokios, su nauja išprotėjusia idėja. Su nauju gyvenime žingsniu ,kurio niekada nežengiau prieš tai.

Kol kas nesukau sau galvos ,kaip viską paaiškinsiu savo artimiesiems. Svarbu buvo tai ,kas dabar bus toliau.

Mano kompiuteryje užsidegė pranešimas, kad gautas elektroninis laiškas. Sustingau ,ten kur stovėjau.

Žinojau kieno atsakymą gavau tokiu paros laiku ir taip greit, vos išsiuntus savąjį.

Žengiau virpėdama širdimi ir atsiverčiau savojo elektroninio pašto dėžutę. Taip :Robertas Šmitas.

Mintys viesulo greičiu sukosi mano galvoje ir man drebėjo rankos, bet atsiversti šį laišką aš privalėjau.

Atsivertus elektroninį laišką, mano akys užkliuvo už neįprastai pasirinkto rašymo šrifto. Keista. Nesitikėjau , kad žmogus užsiimantis tokiais dalykais ,atkreipia dėmesį į tokias detales, bet mane , turiu prisipažinti, tai dar labiau įtraukė. Nekantraudama perskaičiau :





Sveika , mieloji,

O tu drąsi , nemaniau ,kad parašysi , bet džiaugiuosi , kad tai padarei.

Mes sutarsim dėl geriausių sąlygų , nesijaudink, žaviuosi tavo sprendimu. Pažadu nepalikti tavęs nė minutei ir lydėti tol ,kol įvykdysi užduotį.

Pinigus į savo sąskaitą gausi ryt ryte. Tikiuosi nesumąstysi persigalvoti ? Tai sukeltų tau daug nemalonumų. Tikiu tavimi ir žinau ,kad esi pakankamai protinga , todėl , prašau, elgitis apdairiai. Rytoj ryte gausi nurodymus, iki greito pasimatymo.

Robertas Šmitas.


Tekstą perskaičiau tris kartus. Ryt prasidės naujas nuotykis. Gal reiktų pasakyti bent vienam žmogui apie šią avantiūrą? Dėl ramybės ir saugumo...

Kokio saugumo? Žaidžiau su ugnimi.

Naiviai tikėjau, kad jei tai padarysiu tapsiu kitokia- stipresnė ir tvirtesnė. Būsiu pasiekusi savo vieną pirmųjų gyvenimo tikslų , ir žinoma save apdovanosiu. Kuom? Pagalvosiu apie tai paskui, o dabar turėjau išsimiegoti, ryt prasidės naujas gyvenimas. Bet prieš eidama ilsėtis nusprendžiau atverti savo naujojo kambario duris. Nauju vadinau jį todėl ,kad ką tik buvo baigtas remontas. Toli gražu iki to momento ,kai stovės visi baldai su mielomis detalėmis, bet užuodžiant dažų kvapą , mane apima svaigulys. Man patiko sienų spalva, ji nei gelsva, nei žalsva. Jauki, abi spalvos susimaišiusios sukūrė žaismingą ir šiltą atspalvį. Tai padėjo įsivaizduoti jau įrengtą kambarį. Gerklėje pajutau gumulą , o akyse ėmė tvenktis ašaros. Nenorėjau verkti , bet graudenausi vien nuo žvalgymosi aplink. Gumulas gerklėje matyt kaupėsi ne dėl jaukiai nudažytų sienų , o dėl rytojaus nerimo.

Kambarys. Jau dabar buvau užsakiusi du minkštus velvet medžiagos , tamsiai žalios spalvos fotelius ir kavos staliuką. Tai poilsio zonai skirtas kampas , kuriame valandų valandas save įsivaizdavau. Lygiai taip pat užsakiau ir tamsias sunkias velvet užuolaidas , kurios derės prie lengvai krentančių baltų . Įsivaizduodavau visas smulkmenas, gėlių vazonus ir žvakides. O kambariui įkurti taupiau, kaskart atidėdama tiek kiek galiu , taupiau savo svajonei, kurią tik dabar galėsiu įgyvendinti.

Bet dabar metas kambarį užverti ir palikti užnugaryje. Pasidžiaugsiu, kai sugrįšiu atlikusi užduotį.

Reikia pagalvoti apie Robertą ir rytojų. Jutau kaip susuko vidurius- taip visada, kai jaučiu didelį stresą...




27 views0 comments

Recent Posts

See All

Comments


bottom of page