Diena , kai viskas pasikeis. Saulė.

Stengiausi kuo tyliausiai atrakinti savo namų duris. Raktas pasisuko ir aš tylutėliai palenkiau durų rankeną. Tikėjausi ,kad niekas iš namiškių neišgirs, juk buvo vėlus metas. O aš , kaip paauglė paklydėlė, tik dabar grįžau į namus. Mano raktai iškrito man iš rankų , čia pat, ant marmurinių koridoriaus grindų, taip sukeldami triukšmą. Susiraukiau. Vienintelis dalykas ko norėjau – miego. Tikėjausi dingti savo kambaryje ilgam , gal net visai parai, ir netrukdomai išsimiegoti.

Pasilenkiau pakelti raktus ir išgirdau laiptų viršuje žingsnius. Tik ne tai , prašau , tik ne tai. Nenorėjau su niekuo kalbėtis ar aiškintis. Norėjau tiesiog pasislėpti. Prapulti.

Tai , ką šįvakar padariau kėlė man vidinį džiaugsmą. Senai taip norėjau. Tik niekada nedrįsau , be to mane visada visi kontroliavo ir aiškino kaip turiu gyventi.

Man ilgą laiką atrodė ,kad kitaip ir negali būti. Pasirodo gali. Tik pati visą laiką leidau kitiems už mane viską spręsti.

Atrodė , kad kiti nugyvens mano gyvenimą, o aš tik linkčiosiu galvą ir eisiu ten ,kur leis man eiti.

Bet tai kas nutiko šįvakar buvo daugiau nei „ išėjimas iš padoraus kelio“ .

Sukrizenau sau po nosimi, ir išgirdau ,kaip sukrenkštė vyras , vis dar laukiantis laiptų viršuje , kol pagaliau jį pamatysiu.

Velnias, pamiršau. Aš pirmą kartą jį pamiršau. Savo vyrą. Jis kantriai laukė , bet jutau ,kad jo kantrybei ateina galas. O man ėmė juokas. Šį kartą aš nebebijojau , nors gerai žinojau kaip viskas bus. Jis užsiplūs mane , aš tylėsiu. Paskui mes tylėsim abu , net kelias dienas. Jis vaidins supykusi , aš bent jau kaip būdavo iki šiol stengsiuosi atsiprašyti už tai ką padariau. Tik šį kartą bus kitaip, aš neatsiprašinėsiu. Tada jis „ įjungs“ manipuliacijas , ir psichologinį spaudimą mano atžvilgiu, ir pagal jo planą aš turėčiau išsigąsti. Bet šį kartą nusprendžiau elgtis kitaip.

Pakėliau akis taip , kad matyčiau jo veidą :

-Labas , - ištariau trumpai.

-Kur tu po velnių buvai?- balsas kiek pakeltas, griežtas.

Buvau tai numačius. Žinojau kiekvieną jo veido išraišką , ir ką tai reiškia.

-Fotosesijoje,- nerūpestingai atsakiau.

Nežinau ar tiek drąsos suteikė man išgertas šampanas, ar priimtas tvirtas sprendimas jį palikti.

Tiesa , nežinojau nei kur eisiu , nei ką veiksiu. Nežinojau ,kaip gyvensiu. Tik žinojau , kad man pakaks penkių metų santykių, kuriuose buvau virtusi gryniausia auka.

-Kur?- jis pakartojo klausimą dar pikčiau , nei pirmąjį kartą.

-Fotosesijoje. Gali įsivaizduoti? Aš pirmą kartą gyvenime padariau tai ,ką pati norėjau , o ne tai ką tu liepei. Ir dar , ryt aš tave palieku. Visam laikui. Šiaip sau.

Stojo tyla. Jutau ,kaip mano širdies pulsas padažnėjo

Laukiau puolimo , laukiau riksmų. Bet mano ausis pasiekė tik tyla. Svarsčiau ką tai galėtų reikšti.

-Sėkmės,- tik tiek teištarė jis.

Manau pagalvojo ,kad juokauju. Netikėjo. Tik pažvelgė į mane savo rūsčiu veidu ,prie kurio buvau jau pripratus ir dingo savo kambaryje.

-Ačiū, - tyliai ištariau ir nusišypsojau sau pačiai.

Vienu metu mane apniko abejonės ir baimės. Jutau kūnu perbėgant drebulį, bet jei šį kartą apsigalvosiu , niekas niekada nepasikeis.

Užlipau į savo kambarį. Mūsų kambariai su vyru jau daug metų atskiri, tai kokia iš mūsų dar šeima- paklausiau savęs pati tyliai.

Išsitraukiau mažą lagaminėlį į kurį susikrausiu kelis savo daiktus. Suvirpėjo širdis. Prisėdusi ant lovos krašto išsitraukiau savo mobilųjį ir atsiverčiau nuotraukų galeriją, kurioje turėjau vieną vienintelę šio vakaro fotosesijos nuotrauką. Žiūrėdama į nuotrauką išnagrinėjau kiekvieną detalę , kiekvieną nuotaukos lopinėlį , mintyse vis grįždama į foto studiją.

Nusišypsojau , pagalvojusi ką šįvakar padariau, ir nors jaučiau didelį nerimą , nusprendžiau nelaukti rytojaus. Bijojau ,kad galiu persigalvoti , ir bijojau savo jau buvusio vyro pykčio.

Nusprendžiau išeiti dabar , šiąnakt....

Tai bus diena , kai mano gyvenime viskas pasikeis.

Netrukau susikrauti savo kelis dauktus, beliko persirengti patogesniais rūbais. Buvo vėsoka, tik nesupratau ar jaučiu tai dėl priimto sprendimo , ar iš tikrųjų buvo šalta naktis.

Na štai ir viskas.

Pasiėmusi tą patį savo lagaminėlį , paskutinį kartą nužvelgiau savo kambarį, uždariau duris ir nusileidau laiptais. Mano vyras , matyt , išgirdo , nes jau visai prie laukinių durų aš išgirdau :

-Kur tu susiruošiai?

-Aš nusprendžiau nebelaukti rytojaus. Palieku tave dabar. Lik sveikas.

Tai tarusi palenkiau durų rankeną ir uždariau jas , jau palikdama savo buvusį gyvenimą ir vyrą sau už nugaros.

Pirmyn , gražuolė.

Įkvėpiau nakties kvapo. Gaivus , lauke buvo vėsu.

Pirmyn , dar kartą pasakiau sau ir išsitraukiau mobilųjį. Gaila neįkroviau pilnai , bet turėtų dar užtekti.

Surinkau fotografo numerį , tikėdamasi stebuklo ir jis atsiliepė:

-Saulė?

-Taip, turiu nekuklų klausimą: neturiu kur nakvoti , ir neturiu darbo. Ar gali kuom padėti?

-Sugrįžk į foto studiją , o ryt pagalvosim ką su tavimi daryti.

-Neužilgo būsiu.

-Gerai , tiesa , foto studijoje yra ir Danielius.

-Neturiu kito pasirinkimo. Tuoj atvyksiu.

Nuspaudžiau telefoną ir įkvėpiau. Geriau Danielius , nei mano šunšnukis vyras.

Po savaitės aš gavau darbą kavinėje , kurioje tebedirbu , o su Danieliumi užsimezgęs aistringas romanas tik ir buvo aistringas romanas, kai jis neturėdavo ką veikti , arba su kuom pasilinksminti. Ir tai tęsėsi ne vienus metus , o aš tenkinausi jo dėmesio trupinukais.

Ir kiek reikėjo daug laiko, kol tai supratau ir pati išaugau į visai kitokią asmenybę. Mano buvęs vyras ir Danielius mane užaugino ir pakeitė. Tik man vieno gaila: kad per didžiausią nesusipratimą aš praradau vienintelę draugę kurią turėjau gyvenime- Rugilę.

Kol kas nežinojau kaip tai ištaisyti. Ji ne tik nenori manęs klausyti , ji nenori manęs matyti. Jaučiu ,kad kenčia, bet kaip su ja pasikalbėti kol kas neišmanau.

Suprantu tik tiek : draugystę reikia branginti, o jei padarei didžiausią nesąmonę - ją ištaisyti, bent jau pamėginti.

Verta, juk nieko nebeprarasiu.