Search

Danielius

Haris stovėjo, net nekrustelėjo, svetainėje galėjai pajusti didžiulę įtampą .Sutuoktiniai abu tai jautė , tik nedrįso garsiai to išsakyti . Jie nesikalbėdavo, beveik niekada , ypač apie tokius svarbius dalykus , kurie porą turėtų suartinti. Jie nesikalbėjau jau daugybę metų , kažin ar iš vis kalbėdavosi.

-Tu dėl visko kalta,- drąsiai pareiškė Haris.

Dabar juntama įtampa , dar labiau išsiplėtė.

-Aš? Kaip tu drįsti man tai sakyti. Nenaudėli tu , tu , kuris visą gyvenimą manę negerbei ir nemylėjai . Tu , kuris turėjai daugybę meilužių ir romanų , tu , kuris negrįždavai į namus paromis.

- O tavęs nebuvo už ką gerbti, mieloji Elžbieta.

Elžbieta susmuko čia pat į fotelį , užsidengė akimis veidą ir pradėjo verkti. Pirmą kartą gyvenime , ji sau tai leido. Verkti , nepaisant nieko , net jei tai mato Haris.

Ir dabar jau atėjo laikas pripažinti ,kad jų santuoka įvykusi prieš trisdešimt du metus buvo fiktyvi. Naudinga jiems abiem Iš susitarimo , iš smalsumo , iš patogumo.

Bet jie niekada nebuvo tikra pora , nebuvo tikra šeima. Jie buvo du atskiri pasauliai po vienu stogu ,du atskiri gyvenimai.

Elžbietai norėjosi ne tik verkti , bet ir klykti , čia pat savo namų svetainėje, ji pirmą kartą įdrįso leisti sau būti tokia ,kaip norėjo šią akimirką. Silpna , gležna ir nelaiminga. Nejučia ji pajuto ranką ant savo peties. Pakėlusi ašarotas savo akis , ji pamatė Harį , stovini taip arti jos , turbūt pirmą kartą per visą jų bendrą gyvenimą. Net kai jie miegodavo vienoj lovoj , nebuvo tokie artimi , kaip šią akimirką. Štai tokie buvo Haris ir Elžbieta. Svetimi , tolimi , ir vienas kitam nepažįstami tikrąją prasme.

-Sofija teisi, - vis dar kūkčiodama ištarė Elžbieta,- mes niekada nejautėm to, ką jaučia mūsų sūnus dabar. Jis tą merginą myli , tik visaip stengiasi neišsiduoti.

-Myli , manau ir aš tai, - Haris priėjo prie staliuko su stipriaisiais gėrimais ir įsipylė taurę viskio.

- Hari , dar visai rytas, gal nevertėtų gerti,- Elžbieta tikėjosi grubaus atsakymo ir jau pasigailėjo , kad iš vis išsižiojo.

Bet Haris tik atsisuko į ją, paskui padėjo stiklinę ant stalelio ir nusišypsojęs tarė:

-Tu teisi , einu pirmiausia gelbėti mūsų verslo.

Ir išėjo , net neatsisuko. Elžbieta liko svetainėje viena, apsidairė dar kartą po visą kambarį , šį kartą labai atidžiai, apžvelgdama kiekvieną kampelį ir vėl susimąstė. Norėjosi ką nors pakeisti , o gal net viską . Namus , kambarius , jų interjerą , ir svarbiausią savo gyvenimą. Nuo to ir reikėtų pradėti , pagalvojo , ir nusispyrusi batelius išsitiesė sofoje. Šiaip sau. Ji to niekada sau neleido. Tiesiog , nebuvo taip pratusi , ji daug ko nelaido, buvo nuobodi ,mandagi ir griežtai auklėta. Niekada sau neleido būti laisvai , daug juoktis ir nesukti galvos kas gerai , o kas ne.


Ji vėl verkė. Turbūt už visus tuos metus ,kai neleido to sau daryti. Vėl užsidengė veidą rankomis, ir dabar pajuto moters ranką sau ant peties. Pašoko , išsigando ir greitai atsistojo išlipusi iš sofos.

-Pamaniau ,kad norėsit atsigerti, - ištiesiau kavos puodelį jai. Ir mano nuostabai ji mano kavą priėmė.

-Dėkui,- teištarė, bet daugiau aš ir nesitikėjau.

Kitą kavos puodelį sau , aš pasiėmiau nuo staliuko su padėklu , kurį ką tik buvau atnešus.

Tylėjau , maniau , kad verta palaukti. Norėjau ,kad Elžbieta pati prabiltų , žinoma jei manys ,kad to jai reikia .

Ir ji prabilo , neteko ilgai laukti, ji tiesiog bėrė žodžius ,o aš klausiau :

-Dieve ,kaip aš nuo visko pavargau. Kad tu bent įsivaizduotum , ką reiškia gyventi Hario šeimos namuose, su jo nusenusia motina, su juo pačiu , visada piktu ir nelaimingu , ir su Danieliumi , kuris niekada nebuvo geras vaikas. Nuo pat mažens...

-Gal todėl , kad nejautė tvyrančios meilės namie? Gal todėl ,kad nesijautė mylimas?- man tie klausimai išsprūdo nejučia, ir aš to labai pasigailėjau.

Vėl stojo tyla, ir šį kartą maniau ,kad dialogo nebebus. Tylėjau ir aš , nuleidau galvą į savo kavos puodelį , apsimečiau ,kad ten bandau įžvelgti ornamentus , paliktus kavos tirščių.

-Aš mylėjau Harį.... Tik jis to niekada neįvertino ir nepastebėjo.

Pakėliau akis, pirmą kartą taip drąsiai pažiūrėjau Elžbietai į jos veidą:

-Ar jis tai žinojo?

-O ką čia žinoti?- nustebo ji.

Nustebau ir aš , ir tai turbūt matėsi mano veido išraiškoje.

-Kas? – vėl paklausė Elžbieta.

-Ar kada nors tai sakėte? Ar parodėte? O Danielius? Ar jautė jūsų meilę? Ar apkabindavot vakarais, sekdavot pasakas? Ar paguosdavot, padrąsindavot?

Aš nebesustojau , taip įsijaučiau , bėriau žodžius, ir jie man pačiai nuskambėjo ,kaip kaltinimai Elžbietai. Man jos pasidarė gaila, ir aš įkvėpusi oro , nutilau.

Atsisukusi , tarp svetainės durų , pamačiau stovintį Danielių ... Nežinau kiek jis ten ilgai stovėjo ir ką girdėjo, bet iš sukryžiuotų rankų ant krūtinės ir nuleistos galvos ,manau girdėjo daug.

Man pasidarė gėda. Kokia aš teisę turiu taip kalbėti? Tai ne mano šeima, ne mano reikalas ir ne man spręsti kas kaip turi mylėti. Mačiau Danieliaus akis, ir pirmą kartą įžvelgiau skausmą, vienišumą ir norą būti pripažintam.

Atsistojusi ,padėjau savo puodelį ant staliuko ir išsliūkinau iš kambario ,kuriame liko sūnus ir mama, taip ir neradę tų žodžių iki šiol , kurie gydo sužeistas sielas.







6 views0 comments

Recent Posts

See All

Išsipusčiau lyg eičiau į svarbiausią savo gyvenimo susitikimą. Man atrodė , kad jei gražiai atrodysiu , tai daugiau pasitikėsiu savimi ir galėsiu atsikirsti bet kam , net savo viršininkui. Sugriežiau