Danielius

Laukiau. Kol Rugilė nustos verkti. Ji labai jautri. Sakyčiau per daug. Verkia kaip maža mergytė dėl visko ir beveik visada. Nemoka gyventi , nemoka džiaugtis smulkmenomis , viskas turi būti tvarkinga ir nuobodu. Suprantat – nuobodu.

Kol ji verkė , aš mėgavausi savo kava. Po vakarykštės dienos , man reikėjo dvigubo expresso .

Velniai griebtų , su Rugile galėjome turėti smagų nuotykį , jei ji nebūtų tokia šventa ir, o dieve , monotoniška.

-Baik gi pagaliau verkti,- išgirdau Danieliaus balsą.

-Ar tai man taip pat uždrausta?

-Ne, bet darosi nuobodu , o tai man nepatinka.

Ji išsitraukė nosinaitę ir nusivalė ašarotas akis. Lėtai sulanksčiusi nosinaitę , susidėjo rankas kaip mokinukė , laukdama tolimesnių mano nurodymų. Kartais man jos gaila, bet nerandu kitų būdų, kaip pakeisti jos gyvenimą. Nesuprantu ir pats , kodėl puoliau ją gelbėti , juk ji man niekas. Dar prieš geras tris savaitės , aš jos net nežinojau , gyvenau savo linksmą gyvenimą ir nesukau dėl nieko galvos. O dabar , reikalai taip pasisuko , kad a6 su ja praleidau ne tik savaitgalį , aš su ja leidžiu laiką kasdien ,savo tėvų namuose.

Ir be visos šitos maišalynės ,kurią pats užviriau , man buvo linksma. Aš vis dar tikėjausi ,kad ne tik linksmai pagyvensiu , bet ir gerai panervinsiu savo šeimą , ypač tėvą.

Rugilę pristačiau kaip būsimą savo sužadėtinę. Būtent būsimą , ir būtent tik sužadėtinę. Kol kas tegu ji pabus mano močiutės slaugė , juk reikia , kaip pats rimtai tvirtinau , išbandyti ar ji tinkama pretenduoti man į poras, mačiau kaip visa šeima manęs nesuprato , bet korektiškai tylėjo. Tėvo akyse įžvelgiau ne tik pyktį , bet ir panieką , žinoma man. Rugilė, blogiausiu atveju , tėvą tiesiog erzino savo būvimu. Bet net tai mane tik dar daugiau linksmino.

Na , Rugilė atvirkščiai , tik virkavo ir jautėsi kalta.

Dieve , kas galėtų įsimylėti tokią nuobodą.

Pamenu ,kaip per pirmą mūsų pasimatymą ji įsikibo į mano automobilio sėdynę , vien todėl ,kad bijojo greičio. Rugilė visko bijojo, ji bijojo būti laisva , ir gyventi savo gyvenimą.

Tada , mes važiavome pakrante, pamenu ryškiai per daug spaudžiau greičio pedalą , o ji man aiškiai rodė ,kad elgiuosi netinkamai. Be to buvau gėręs taurę viskio. Tada , man pirmą kartą jos pagailo , ir man šovė išganinga mintis ją gelbėti. Ar kada to pasigailėjau? Taip , bet intuityviai priėmiau sprendimą ir iki šiol jo nekeičiau.

Tą vakarą , pajūry , mudu sudarėme sutartį , apie kurią žinojome tik mudu du. Vienintelė sąlyga buvo ta – kad ji negali manęs įsimylėti.

Įsimylėti? Būtent, tikiuosi taip niekada nenutiks.

Ji bijojo kitaip rengtis , kitaip atrodyti , kitaip elgtis, ji bijojo pažeisti bent mažiausią taisyklę , primestą visuomenės. Jei ji kada nors išsilaisvins iš rėmų , kuriuose gyvena nuo pat gimimo , ji pajaus laisvę, gal net visai kitokį jausmą , na žinoma ir gal , vieną dieną ji įsimylės. Sukurs šeimą , susilauks vaikų ,ir..

O kol kas mes pažaisim , arba pasilinksminsim.

Sutarties termino mudu taip pat neturėjome , buvo sutarta ,kad šita smulkmena priklausys nuo manęs. Kol kas apie tai net nemačiau , nes žaisimas tik prasideda.