Apie nuoširdumą ir tikrumą- apie draugus
Tada buvo kiti laikai. Ne , ne apie senovę tekstas ir ne apie probočių gyvenimus.
Tuos laikus aprašė daugybę rašytojų ir mėgėjų , visi skirtingai , bet apie tą patį...
Tai vis tik buvo kiti laikai ir kita kasdienybė , ne visai tolima, bet ji buvo kitokia. Norėjosi kitokių dalykų, vidinė būsena buvo kitokia ir norai kitokie. Ar paprastesni – sunku pasakyti. Kai kada atrodydavo , kad norai per daug dideli ir per daug drąsūs, bet kas tada rūpėjo? Drąsa vedė į priekį visomis prasmėmis, ir buvo gerą , nes daugybę metų jausta kaltė kažkur išgaravo. Tiesiog. Gal todėl ,kad kažkada dalykai , atrodę tokie svarbūs -tapo tokie bereikšmiai.
Kažkaip iš toli pradedu ,bet kitokios pradžios nesugalvoju .
Buvo visko daug , tuo metu atrodė , kad visas pasaulis užgriuvo ant „galvos“ ir dažnai atrodė ,kad nesusitvarkysiu. Bet ir tai nerūpėjo- palieki viską gyvenimo tėkmei ir , žiūrėk , viskas susitvarko. Taip kaip turi būti ir kaip galėjo būti geriausiai.
Kai išgaravo tiek metų jausta kaltė , pasidarė dar lengviau : „ įkvėpi „ ir nebijai. Nieko.
Kai kam pasidarė labai nepatogu ir ne pakeliui , bet kas tada rūpėjo? Atsirado tik dar didesnis noras įkvėpti kuo giliau.
Ir įkvėpiau...
Kai pradėjau rūpėti pati sau. Kai neberūpėjo pirmoje vietoje kiti, ir ne apie aroganciją šį kartą kalbu.
O apie nuoširdų rūpinimąsi savimi ir savo vidumi. Tada kilo daugybę klausimų – kur visus tuos metus buvo savigarba? Užspausta, kitų nuomonių ir didžiulės įtakos, kuri formuoja asmenybę. Ir kodėl to nesupratau anksčiau? Turbūt taip reikėjo. Na ir tegu viskas keičiasi tada , kai ateina tinkamas metas.
Kiek daug kartų miniu žodi rūpėjo. Ir koks didžiulis išsilaisvinimas , kai išsivaduoji iš „ ką pasakys kiti“ ir rūpi pati sau.
Atėjo dar vienas pojūtis , kuris vadinamas laisvė , kuris atveria daugybę naujų „ durų“ ir galimybių.
Bet , buvo dar kai kas. Buvo jos – kelios ir pačios brangiausios.
Ir nebūtų tokios istorijos ir tokios manęs , jei ne jos , kelios moterys. Pačios tikriausios , kurios leido būti , laukė ir keitėsi nauju mano gyvenimo ritmu , kartu su manimi.
Jos atsirasdavo pačiu netikėčiausiu , bet reikalingiausiu man metu, pasakydavo tai , ką reikėjo tuo metu man išgirsti ir tylėdavo ,kai nereikėdavo bereikšmių patarimų.
Gyvenime tokie žmonės vadinami draugais, bet manau tai daug daugiau ir daug prasmingiau. Apdovanoti tie , kurių šalia stovi , o kai reikia ir eina koja kojon su tavimi tokie žmonės.
Linkiu draugų – tikrų , pačių geriausių. Linkiu nuoširdumo , atvirumo ir tikėjimo.
Linkiu ramybės- tikros.
Kai tu ramus – tu labai stiprus.
