Tyla...

Tyla apgaubtas rytas , ir staiga suprantu ,kad tai tampa įprasta.

Kasdienybė , kurioje kažkas paskęsta , o kažkas nurimsta, -

Kažką prarandam , ir paskui staiga atrandam,-

Norisi dar ir dar, vis nepastebimai tolsti ir suvoki , kad sąmoningai atitrūksi nuo šurmulio ir nuo žmonių ,-

Renkiesi tai ,ką pakužda vidus , širdis.

Ir nors tūkstantį kartų kalbėta , bet šįryt vėl pajutau , kad tyla , ramybė , kurią renkiesi , net vienatvė , gydo,-

Mane , dar ir moko,-

Atrasti save iš naujo , išgirsti savo širdį , savo norus ir pačią save. Suprasti ko man reikia,-

Pačiai , ne tai, ką pakužda kiti, ar tai ko tikisi kiti...

Nepameskim savęs , norėdami įtikti kitiems ,-

Taip prarandamas unikalumas, taip nebebūnam patys savimi, ir tada nebesupranti , - o kokį aš save patį iš tikrųjų myliu...

Sąmoningumo , išminties ir žinoma ramybės jums, ir man ...

Tokios , kaip toj nuotraukoj nepaliesti klavišai, šį kartą tam ,kad kurtų tylą....